Erekcijos sutrikimai (erekcijos disfunkcija ED) – tai nuolatinis negebėjimas pasiekti ir išlaikyti varpos erekcijos būklės, pakankamos penetracijai ir lytiniam aktui atlikti. Erekcijos sutrikimai neigiamai veikia vyro fizinę ir psichosocialinę sveikatą, labai pablogina paciento ir jo partnerės gyvenimo kokybę. Erekcijos sutrikimai ir jų dažnis aiškiai koreliuoja su pacientų amžiumi. Iki 45 metų tik < 3 proc. pacientų diagnozuojama ED, tuo tarpu 75 metų pacientams erekcijos sutrikimų dažnis siekia net 75 proc. Epidemiologinių tyrimų duomenimis net 36 proc. pacientų, kurių amžius 40-70 metų, nustatyta vidutinė ar ryški erekcijos disfunkcija.
Erekcijos sutrikimai ir jų rizikos veiksniai sutampa su širdies ir kraujagyslių lygų rizikos veiksniais. Tai rūkymas, fizinio aktyvumo trūkumas, nutukimas, hipercholesterolemija, metabolinis sindromas. Aktyvus gyvenimo būdas, kūno masės indekso koregavimas veiksmingai mažina erekcijos sutrikimų riziką.
Reikšmingi erekcijos sutrikimai ir jų rizikos veiksnys yra ir dubens organų chirurginis ar spindulinis gydymas. Radikalios prostatektomijos metu (būklė, kuomet šalinama prostata, dėl prostatos vėžio), dažnai nukenčia kavernozinių kūnų (atsakingų už erkciją) inervacija ir vaskuliarizacija, dėl ko pablogėja varpos aprūpinimas deguonimi, vystosi kavernozinio audinio hipoksija ir fibrozė.
EREKCIJA. EREKCIJOS SUTRIKIMAI IR JŲ PRIEŽASTYS
KLINIKINIS IŠTYRIMAS
Urologas pacientą klausinėja apie esamas ligas, vartojamus vaistus, buvusias traumas, operacijas, vienaip ar kitaip galinčius daryti įtaką erektilinei funkcijai. Būtinai gydytojui reikėtų papasakoti dabartinių ir buvusių seksualinių santykių pobūdį, pakalbėti apie savo emocinę, psichosocialinę būklę, erekcijos sutrikimų pradžią, trukmę, ankstesnių konsultacijų, taikyto gydymo rezultatus. Pacientas turėtų apibūdinti patiriamas rytines bei stimuliuojamas erekcijas, jų kietumą, trukmę, papasakoti apie ejakuliaciją, patiriamą orgazmą. Gydytojas gali paprašyti užpildyti tam tikrus klausimynus. IIEF-5 klausimynas vertina erekcijos funkciją, orgazmą, seksualinį potraukį, ejakuliaciją, lytinio akto ir seksualinio pasitenkinimo kokybę. Jei į pirmą konsultaciją pacientas ateina vienas, kartais kitą kartą pasiūloma ateiti su partnere.
Apžiūros metu gydytojas vertina varpos ypatumus, galimas deformacijas, apčiuopiama prostata, vertinami galimo hipogonadizmo požymiai (sėklidžių dydis, antriniai lytiniai požymiai).
Kartais pacientai siunčiami kardiologo konsultacijai. Matuojamas arterinis kraujospūdis, pulsas, ypač kruopščiai tiriami širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys pacientai. Kadangi šiems pacientams grėsmingas bet koks didelis fizinis krūvis, taip pat ir seksualinis aktyvumas, pagal tam tikrus kriterijus (širdies nepakankamumo laipsnis, aritmijos, AKS ir kt.) ligoniai skirstomi į mažos, vidutinės ir didelės rizikos grupes; remiantis šiais kriterijais galima pateikti sąlyginai saugaus seksualinio aktyvumo rekomendacijas kiekvienos rizikos grupės pacientams.
TYRIMAI
GYDYMAS
Kad gydymas būtų sėkmingas, labai svarbu tiksliai nustatyti erekcijos sutrikimų priežastį. Psichogeninės, endokrininės kilmės, potrauminiai erekcijos sutrikimai gali būti sėkmingai išgydytas tinkamai gydant. Dažniausiai sutinkama amžinių kraujagyslinių aterosklerozinių pokyčių sukelti erekcijos sutrikimai dalinai koreguojama taikant įvairius pacientui saugius, finansiškai priimtinus terapinius metodus.
Pirmiausia rekomenduojama mažinti esamų rizikos veiksnių poveikį: mesti rūkyti, mažinti antsvorį, pradėti sportuoti.
FOSTODIESTERAZĖS-5 (PDE-5) INHIBITORIAI
Šie preparatai slopina cGMP hidrolizę varpos kavernoziniame audinyje; sukeldami vazodilataciją, jie padidina arterinio kraujo kiekio pritekėjimą į varpą ir pagerina erekciją. Šiuo metu rinkoje yra daugybė preparatų, pavyzdžiui avanafilis, sildenafilis, tadalafilis ir vardenafilis ir kt.
Nors vaistai erekcijai gydyti vienas nuo kito skiriasi veikimo pradžia, veikimo trukme, tačiau jų efektyvumas labai panašus. Fosfodiesterazės inhibitorius reikėtų vartoti apie 15-60 min prieš numatomus lytinius santykius. Spręsti apie šių vaistų veiksmingumą derėtų pavartojus ne mažiau kaip 4 kartus. Nesant poveikio, reikia keisti preparatą kitu šios grupės vaistu. Dažniausi nepageidaujami poveikiai: galvos skausmas, svaigimas, nosies gleivinės paburkimas, virškinimo sutrikimai, raumenų skausmai..
PDE-5 inhibitorius draudžiama vartoti kartu su nitratais dėl neprognozuojamo cGMP kiekio padidėjimo ir didelės gyvybei grėsmingos hipotenzijos rizikos.
VAKUUMINIAI KONSTRIKCINIAI PRIETAISAI (VCD)
Pacientas varpą įkiša į vakuuminį prietaisą. Iš prietaiso išsiurbiamas oras, taip sukuriamas vakuumas, sukeliantis kraujo pritekėjimą ir varpos sustandėjimą. Erekcija išlaikoma ant varpos šaknies užmovus konstrikcinį žiedą.
Nepageidaujamas poveikis – varpos skausmas, tirpimas, ejakuliacijos nebuvimas, patechijos – pasireiškia maždaug trečdaliui pacientų. Konstrikcinis žiedas turi būti nuimtas po 30 min., siekiant išvengti odos nekrozės. Vakuuminiai prietaisai kontraindikuotini pacientams, vartojantiems antikoaguliantus.
INTRAKAVERNOZINĖS INJEKCIJOS
Dažniausiai intrakavernozinėms injekcijoms vartojamas prostaglandinas E1 (PGE1, alprostadilis, CaverjectTM). Šis preparatas didina cGMP koncentraciją ir gerina kraujo pritekėjimą į varpą. Vartojant alprostadilį, rečiau pasitaiko priapizmo atvejų. Papaverino injekcijos mažiau skausmingos, tačiau dažniau sukelia priapizmą ir kavernozinio audinio fibrozę.
Titruojant nustatoma efektyviausia vaisto dozė, o gydytojas moko ligonius pačius susileisti preparatą į varpos kavernozinį audinį. Erekcija įvyksta praėjus 15 minučių po injekcijos ir trunka 45-90 min. Metodas veiksmingas 80-90 proc. pacientų. Nepageidaujamas poveikis – varpos skausmas, hematoma injekcijos vietoje, priapizmas, fibrozinių mazgelių formavimasis kavernoziniuose kūnuose. Intrakavernozinės injekcijos kontraindikuotinos pacientams, vartojantiems antokoaguliantus.
Jei pacientui nepriimtinos intrakavernozinės injekcijos, galima pasiūlyti intrauretralines alprostadilio injekcijas (MUSETM). Alprostadilis rezosbuojasi iš šlaplės per tunica albuginea į kavernozinius kūnus ir sukelia erekciją.
VARPOS PROTEZAVIMAS
Varpos implantai siūlomi pacientams, kuriems medikamentai neveiksmingi. Gaminami dviejų tipų implantai: pusiau kieti ir pripučiami (2-jų arba 3-jų dalių). Paprastieji implantai sudaryti iš pripučiamų cilindrų, rezervuaro ir pompos. Erekcija pasiekiama perpompuojant skystį iš rezervuaro į cilindrus, implantuotus kavernoziniuose kūnuose. Pusiau kieti implantai daug pigesni, gali būti lankstomi pagal paciento poreikius, tačiau jų kietumas ir apimtis nekinta.
Pagrindinės varpos protezų komplikacijos yra dvi: mechaninis defektas ir implanto infekcija. Mechaniniai defektai pasitaiko iki 5 proc. atvejų. Taikant optimalią plataus spektro antibiotikų profilaktiką, implanto infekavimosi tikimybė sumažėjo iki 2-3 proc. Infekcijos rizika dar mažesnė naudojant antibiotikais impregnuotus ar hidrofiliniu sluoksniu padengtus implantus. Jei varpos protezai infekuojasi, juos būtina šalinti. Skiriama antibiotikų pagal pasėlio rezultatus, pakartotinė protezų implantacija galima praėjus 6-12 mėnesių.
Urologas Kaune, Ramūnas Kerpauskas, konsultuoja bei gydo pacientus Andromeda klinikoje.
Konfidencialios, profesionalios konsultacijos Kaune bei naujausi gydymo metodai.
© 2024 Created by Betop.lt
