Šlapimo takų infekcija gali lokalizuotis bet kuriame šlapimo takų segmente ir sukelti vietinį arba sisteminį uždegiminį organizmo atsaką. Klinikinis šio sutrikimo (Šlapimo takų infekcija) spektras labai įvairus – nuo besimptominės bakteriurijos (bakterijos šlapime) iki urosepsio ir dauginio organų nepakankamumo sindromo.
ETIOLOGIJA
Šlapimo takų infekcija paprastai būna ascendentinės kilmės (patologinė mikroflora patenka per šlaplę), dažniausiai dėl anatominių priežasčių serga moterys. Dėl trumpos šlaplės patogeninės bakterijos lengviau pakyla iš tarpvietės ir kolonizuoja šlapimo pūslės gleivinę. Bakterijų ląstelių paviršiuje esantys adhezinai (medžiagos padedančios bakterijoms prisitvirtinti) palengvina mikroorganizmų prisitvirtinimą prie urotelio. Po bakterijų adhezijos seka jų dauginimasis, invazija ir uždegiminio atsako pradžia. Pro pažeistą urotelio apsauginį glikoproteinų sluoksnį bakterijos patenka į gilesnius audinius.
Šlapimo takų infekcija nors kartą suserga beveik trečdalis 20-40 metų amžiaus moterų. 80 proc. hospitalinių infekcijų kyla dėl šlapimo pūslės kateterių. Šlapimo takų infekcija linkusi recidyvuoti (pasikartoti/atsinaujinti). Net 90 proc. recidyvų metu nustatomas kitas patogeninis mikroorganizmas nei ankstesnis sukėlėjas.
Dažniausias šlapimo takų infekcijos sukėlėjas – E.coli (75-90 proc. atvejų). Rečiau pasitaiko S.saprophyticus (5-19 proc.) , P.mirabilis, Klebsiella spp., Enterococcus spp. Netipinės šlapimo takų infekcijos sukėlėjai: M.tuberculosis, Candida spp., parazitiniai organizmai. Net 10-15 proc. pacientų, kuriems pasireiškia simptomai, šlapimo pasėlyje bakterijų augimo neaptinkama.
KOMPLIKUOTOS ŠLAPIMO TAKŲ INFEKCIJOS RIZIKOS VEIKSNIAI:
KLINIKA:
Asimptominė bakteriurija, inksto pūlinys, urosepsis, viršutinių šlapimo takų, šlaplės, prostatos, sėklidžių, sėklinių pūslelių uždegimas.
Asimptominė bakteriurija nustatoma ~5 proc. jaunų seksualiai aktyvių moterų, 20-50 proc. vyresnio amžiaus moterų ir 15-30 proc. vyresnių vyrų. Asimptominė bakteriurija gydoma besiruošiančioms pastoti ar nėščioms moterims, esant akmenligei, šlapimo takų obstrukcijai, ruošiant pacientą planinei operacijai.
Cistitui būdingi staiga atsiradę plintantys šlapimo pūslės simptomai: dažnas ir skausmingas šlapinimasis, kartais galimi šlapimo nelaikymo, makrohematurijos epizodai. Nėra karščiavimo ar kitų infekcijos požymių. Atlikus šlapimo tyrimą, nustatoma leukociturija, teigiamas nitritų tyrimas (bakterijų fermentai šlapimo nitratus paverčia nitritais). Šlapimo pasėlyje nustatomas mikroorganizmų kiekis >10 3/ml.
Nekomplikuotas cistitas gydomas empiriškai – antimikrobiniais preparatais pagal labiausiai tikėtiną mikroorganizmo jautrumą. Netikslingai empiriškai skirti preparatą, kuriam mikrobų atsparumas populiacijoje nustatytas >20 proc. Įtariant gramteigiamą sukėlėją, tikslinga skirti aminopenicilino su klavulano rūgšties inhibitoriumi. Gydymui kontroliuoti pakanka atlikti bendrą šlapimo tyrimą po antibiotikų terapijos kurso.
Dažnai kartojantis cistitams, rekomenduojamas išsamesnis paciento urologinis ištyrimas: šlapimo pasėlis, ultragarsinis, ekskrecinė urografija, urodinaminiai tyrimai. Pacientėms rekomenduojama gerti urosepsines arbatas, pakeisti kontraceptikus, nenaudoti spermicidinių medžiagų, po kiekvieno lytinio akto apsiplauti, pomenopauzinio amžiaus moterims siekiama mažinti makšties pH (vaginalinis estriolio kremas).
Pielonefritu susergama, kai negydoma arba nesėkmingai gydoma apatinių šlapimo takų infekcija, patogeniniams mikroorganizmams šlapimtakiu pakilus iš šlapimo pūslės.
Papildomi rizikos veiksniai: Inkstų akmenligė, obstrukcija, vezikoureterinis refliuksas. Retai pielonefritu susergama dėl hematogeninio (kraujo keliu) mikrobų išplitimo.
Kliniškai pielonefritas pasireiškia juosmens, šono skausmu, febriliu karščiavimu, pykinimu, vėmimu.
Diagnozuojama ištyrus šlapimo pasėlį, nustatoma bakteriurija >10 5/ml. Įtariant pielonefritą, būtina atlikti inkstų ultragarsinį tyrimą, siekiant atmesti galimą obstrukciją. Jei karščiavimas nesiliauja 3 paras skiriant antibiotikų terapiją, būtina atlikti kompiuterinę tomografiją dėl galimo inksto pūlinio.
i pielonefritu susergama dėl hematogeninio (kraujo keliu) mikrobų išplitimo.
Kliniškai pielonefritas pasireiškia juosmens, šono skausmu, febriliu karščiavimu, pykinimu, vėmimu.
Diagnozuojama ištyrus šlapimo pasėlį, nustatoma bakteriurija >10 5/ml. Įtariant pielonefritą, būtina atlikti inkstų ultragarsinį tyrimą, siekiant atmesti galimą obstrukciją. Jei karščiavimas nesiliauja 3 paras skiriant antibiotikų terapiją, būtina atlikti kompiuterinę tomografiją dėl galimo inksto pūlinio.
Gydymas: Jei ligonio būklė santykinai gera, nevemia, nėra praradės daug skysčių, galima skirti geriamuosius antibiotikus ambulatoriškai (10-14 dienų). Jei per 72 val. tokio ligonio būklė negerėja, ryškėja urosepsio klinika, būtina hospitalizacija ir skiriama intraveninė antibiotikų terapija. Būklei gerėjant, po trijų dienų galima pradėti skirti geriamųjų antibiotikų. Gydymo efektyvumo kontrolei vertinti būtinas šlapimo pasėlis praėjus 10 dienų po antibiotikų terapijos pabaigos.
Inksto abscesas (inksto šerdinėje ar žievinėje dalyje) atsiranda nesėkmingai gydant pielonefritą. Diagnozuojama ultragarso tyrimo ir inkstų KT metu. Gydoma plataus spektro intraveniniais antibiotikais, abscesas perkutaniškai drenuojamas, kartais atliekama nefrektomija (inksto pašalinimas).
Infekcinį uretritą gali sukelti N.gonorrhoeae, C.trachomatis, Mycoplasma genitalium ir T.vaginalis. Uretrito metu atsiranda stiprus deginantis skausmas šlapinantis, pasirodo pūlingų išskyrų iš šlaplės angos. Mikroskopu tiriant šlaplės tepinėlį, dažytą Gramo būdu, matomi intraląsteliniai diplokokai (gonokokai). Negydant šlaplės infekcijos, patogeniniai mikroorganizmai plinta „aukštyn“ ir gali vyrams sukelti epididimitą, o moterims – endometritą (vidinio gimdos sluoksnio uždegimą) ir salpingitą (kiaušintakių uždegimą).
N.gonorrhoeae sukeltas uretritas gydomas vienkartine geriamųjų fluorchinolonų doze. Vaikams ir nėščiosioms, kuriems negalima vartoti fluorchinolonų, skiriamas 3-ios kartos cefalosporinas. Neretai kartu nustatoma ir C.trachomatis infekcija, todėl tikslinga papildomai skirti vienkartinę azitromicino 1 g dozę. T.vaginalis ir Mycoplasma gydoma metronidazoliu (2 g vienkartinė dozė) ir eritromicinu (500 mg 4k./d., 7 dienas).
Tai ūminis arba lėtinis priešinės liaukos uždegimas. Tradiciškai prostatitui priskiriamas ir lėtinio dubens skausmo sindromas. Pagal NIH klasifikaciją, šiuo metu išskiriami keturi prostatito tipai.
| Tipas | Apibūdinimas |
| I | Ūminis bakterinis prostatitas |
| II | Lėtinis bakterinis prostatitas |
| III | Lėtinis nebakterinis prostatitas / lėtinio dubens skausmo sindromas (CPPS): |
| A. | Uždegiminis CPPS (leukocitai spermoje/prostatos sekrete) |
| B. | Neuždegiminis CPPS (nėra leukocitų spermoje/prostatos sekrete) |
| IV | Asimptominis uždegiminis prostatitas (histologinis prostatitas) |
Dažniausias bakterinio prostatito sukėlėjas – E.coli (65-80 proc.), rečiau nustatomi Enterococcus spp. (5-10 proc.), Klebsiella spp., P.mirabilis.
Daugiau apie prostatitą galite skaityti čia.
Epididimitas (sėklidės prielipo uždegimas) dažniausiai būna vienpusis. Liga prasideda ūmiai, ligonis febriliai karščiuoja, padidėja, patinsta, tampa labai skausminga viena kapšelio pusė. Kartais uždegimas apima ir sėklidę (epididimoorchitas). Retais atvejais pirminis uždegimas gali kilti sėklidėje, pavyzdžiui, parotito viruso sukelto orchito metu. Net 20-30 proc. suaugusiųjų, susirgusių virusiniu parotitu (kiaulyte), liga komplikuojasi orchitu (sėklidės uždegimu). Epididimoorchitas gali komplikuotis pūlinio susiformavimu, sėklidės kraujotakos sutrikimu, atrofija. Lytiškai plintančių ligų sukėlėjai epididimitądažniausiai sukelia <35 metų amžiaus vyrams.
Pirmos eilės preparatas epididimitui ir orchitui gydyti – fluorchinolonų grupės antibiotikas. Fluorchinolonai (ypač ofloksacinas ir lovofloksacinas) pasižymi plačiu antibakteriniu spektru ir geru prasiskverbimu į minėtus audinius. Papildomai derėtų rekomenduoti lovos rėžimą, preparatus nuo uždegimo. Kartais, ypač jaunesniems vyrams, sėklinių latakų obstrukcijos prevencijai ir vaisingumo išsaugojimui skiriama kortikosteroidų. Jei tai lytiškai plintančios infekcijos pasekmė, kartu turi būti gydoma ir partnerė. Sėklidės ar prielipo pūlinys gydomas chirurgiškai. Lėtinis epididimitas dažnai tampa pirmuoju urogenitalinės sistemos tuberkuliozės požymiu.
Tuberkuliozės mikobakterijos plinta hematogeniniu (kraujo) keliu. Urogenitalinės sistemos tuberkuliozė kliniškai pasireiškia praėjus 15-20 metų nuo susirgimo pradžios. 2-20 proc. sergančiųjų tuberkulioze atsiranda urogenitalinės sistemos pažeidimo požymių. Dažniausiai pažeidžiami inkstai, kiek rečiau – sėklidės prielipas.
Taikomas konservatyvus šešis mėnesius trunkantis tuberkuliozės gydymas izoniazidu, rifampicinu, pirazinamidu ir etambutoliu. Dėl šlapimtakių striktūrų pastarieji gali būti stentuojami, atliekamos endoskopinės plėtimo procedūros, chirurginė rekonstrukcija. Epididimektomija ir/ar orchektomija atliekama, kai neefektyvus konservatyvus gydymas arba kitais būdais negalima atmesti sėklidės naviko diagnozės.
Echinokokozę sukelia jautinio kaspinuočio lervos. Endeminės ligos zonos – Rytų Europa, Artimieji Rytai, Australija, Argentina. Patekus parazitui į sisteminę kraujotaką, dažniausiai hidatidinės cistos formuojasi kepenyse, kartais inkstuose. Šie dariniai šalinami pašalinant inkstą.
Šistosomiazę sukelia trematodai (plokščiosios kirmėlės). Endeminiai ligos židiniai – Afrika ir Artimieji Rytai. Kliniškai pasireiškia hematurija ir dizurija. Atsiranda šlapimo pūslės išopėjimų, šlapimo takų obstrukcija, padidėja rizika susirgti plokščialąsteline karcinoma.
Urologas Kaune, Ramūnas Kerpauskas, konsultuoja bei gydo pacientus Andromeda klinikoje.
Konfidencialios, profesionalios konsultacijos Kaune bei naujausi gydymo metodai.
© 2024 Created by Betop.lt
