Lytinių ir šlapimo takų struktūra ir funkcijos

Šlapimo takų anatomija

Inkstai

Makroskopinė struktūra

Inkstai yra du pupelės formos organai esantys pilvo ertmėje, prigludę prie užpakalinės pilvo sienos (juosmens srityje) abipus stuburo. Dešinysis inkstas yra šiek tiek žemiau kairiojo; iš priekio juos dengia pilvo organai.

Vienas inkstas sveria apie 120g, yra maždaug 10-12 cm ilgio, 6 cm pločio, 3-4 cm storio. Inkstus gaubia riebalinis audinys ir Geroto fascija, saugantys nuo sutrenkimo.

Prie kiekvieno inksto viršutinio poliaus prigludęs kitas organas – antinkstis. Vidinis inkstų kraštas sudaro vartus su inkstų vena priekyje, už jos – arterija ir inkstų geldele užpakalyje. Inksto geldelė dalijasi į tris arba keturias pagrindines taureles, kurios savo ruožtu dalijasi į mažesnes taureles, o kiekvieną jų atitinka šerdinė piramidė.

Mikroskopinė struktūra

Funkcinis inksto vienetas yra nefronas. Inksto kamuolėlis (glomerulas) yra žievinėje inksto dalyje, kurią supa kamuolėlio (Bowman) kapsulė, o krauju aprūpina pluoštas kapiliarų, per kuriuos vyksta filtracija, ištekamųjų arteriolių šakelės taip pat krauju aprūpina inksto šerdį (vasa recta). Filtratas praeina per nefroną, šio proceso metu vyksta filtrato pokyčių, kol jis išskiriamas per surenkamuosius kanalėlius į didesnius surenkamuosius latakus (Bellini latakus). Toje vietoje, kur distalinė kiekvieno nefrono kanalėlio dalis yra netoli kamuolėlio (glomerulo), kanalėlio sienelė yra sustorėjusi ir sudaro tankiąją dėmę (macula densa), o aferentinių arteriolių sienelės yra hipertrofavusios ir suformuoja jukstaglomerulinį aparatą.

Šlapimtakiai

Makroskopinė struktūra

Šlapimtakiai – tai raumeniniai vamzdžiai, kuriuose vyksta peristaltika. Jie priaugę prie užpakalinės pilvaplėvės sienos ir tęsiasi žemyn iki sėdmeninio dyglio lygio, tuomet pasuka į vidų ir įteka į šlapimo pūslę, vyrų praeina virš sėklinių pūslelių, o moterų žemiau gimdos arterijų ir plačiųjų raiščių. Ties paskutiniaisiais 2 cm įtekėjimo į šlapimo pūslę kryptis įstriža, dėl to nesusidaro vezikouterinis (šlapimo pūslės ir šlapimtakio) refliuksas (šlapimo užmetimas). Kraujotaka daugiausia yra segmentinė, tačiau ties apatine šlapimtakio dalimi ji silpnesnė. Inervacija gaunama iš inkstų, aortos ir pakrūtinio rezginių.

Mikroskopinė struktūra

Šlapimtakį sudaro išorinis adventicijos sluoksnis, lygieji raumenys ir pereinamojo epitelio gleivinė, kurią palaiko savoji membrana – lamina propria. Viršutinėje šlapimtakio dalyje išoriniai raumenys yra žiediniai, o vidinės skaidulos – įstrižinės, žemiau vyrauja išilginės skaidulos, ryškiausios ties šlapimo pūslės ir šlapimtakio jungtimi. Nors šlapimtakių sienelėse nėra ganglioninių ląstelių, autonominė inervacija yra gausi.

Šlapimtakiai ir chirurgija

Urologai šlapimtakio spindį paprastai pasiekia retrogatiškai, panaudodami lanksčius arba nelanksčius ureteroskopus. Jeigu reikia atviros operacijos, viršutinis šlapimtakio trečdalis pasiekiamas tokiu pat būdu, kaip ir inkstas, vidurinysis trečdalis per retroperitoninį (užpilvaplėvinį) tarpą, pjūviu praskyrus raumenis, o apatinis trečdalis, atlikus Pfannenstiel ar vidurio linijos pjūvį ir atidalijus viršutinę pūslės kojytę, kad geriau matytųsi šlapimtakis. Per pilvo operacijas šlapimtakį galima atskirti pagal peristaltiką, tiesiogiai stimuliuojant (vermikuliacija). Siauriausia šlapimtakio dalis- ties jungtimi su šlapimo pūsle. Šioje vietoje dažniausiai užstringa akmenys. Moterų šlapimtakis dažniausiai pažeidžiamas, atidalijant gimdos arterijas ties ta vieta, kur jos guli po plačiuoju raiščiu, ties šia vieta taip pat galima pajusti akmenį, tiriant per makštį.

Šlapimo pūslė

Makroskopinė struktūra

Šlapimo pūslė guli priekinėje dubens dalyje, ji ribojasi su gaktikauliu ir dubens šoninėmis sienomis. Viršutinę jos dalį dengia pilvaplėvė, kuri priekyje palieka nepridengtą užgaktikaulinį tarpą (Retzius įdubą). Kraujotaka gaunama iš priekinės vidinės klubinės arterijos šakelės per viršutinę ir apatinę šlapimo pūslės arterijas. Inervacija gaunama iš dubens parasimpatinio (S2-S4) ir pakrūtinio (simpatinio) rezginių.

Mikroskopinė struktūra

Šlapimo pūslę sudaro lygiųjų raumenų tinklas (m. detrusor), išklotas pereinamuoju epiteliu. Ties šlapimo pūslės pagrindu yra trikampis (trigonum), kurį sudaro vidinė šlaplės anga ir dvi šlapimtakių angos. Vyrų šlapimo pūslės kaklelis sudaro atskirą rauką, tačiau moterų šlapimo pūslėje tokio rauko nėra.

Šlapimo pūslė ir chirurgija

Chirurginės šlapimo pūslės operacijos paprastai atliekamos per šlaplę, naudojant endoskopus. Retroperitoninė (užpilvaplėvinė) šlapimo pūslės padėtis leidžia ją iškelti iš dubens ir atlikti atviras operacijas arba atlikti perodinį (perkutaninį) kateterizavimą pro pjūvį apatinėje pilvo dalyje, nesiekiantį pilvaplėvės ertmės. Šlapimo pūslės plyšimas gali atsiverti ir į pilvaplėvės ertmę.

Šlaplė

Makroskopinė struktūra

Vyrų šlaplė dalijama į prostatinę, membraninę, stormeninę ir kempinkūninę dalis, o varpos gale yra laivinė šlaplės duobė (fossa navicularis); kempinkūninę šlaplės dalį gaubia kempinkūnis. Priešinės liaukos maišinė atauga (utriculus) ir ejakuliaciniai latakai atsiveria prostatinės šlaplės dalies dugne, o membraninė šlaplės dalis yra distalinio rauko veikimo vieta. Šis raukas užtikrina normalų šlapimo sulaikymą ir yra sudarytas ir iš lygiųjų, ir iš skersaruožių raumenų.

Mikroskopinė struktūra

Šlaplę iki pat laivinės duobės iškloja pereinamasis epitelis, o šią duobę- plokščiasis epitelis. Daugybė mucininių gleives gaminančių liaukų atsiveria į moterškąją šlaplę ir vyriškosios šlaplės kempinkūninę dalį.

Šlaplė ir chirurgija

Paprastai šlaplė pasiekiama endoskopiškai, tačiau atviras operacijas galima atlikti per tiesioginius pjūvius tarpvietėje vyrams ir priekinėje makšties sienelėje moterims. Vyrų šlaplė gali būti sužeidžiama tiesioginės tarpvietės traumos metu, dėl kurios susiformuoja tipinė „drugelio“ formos hematoma.

Inkstai

Kiekviename inkste yra apie 1,5 milijono nefronų, didžioji jų dalis yra inksto paviršiuje, žievinėje dalyje; nedidelė nefronų dalis (jukstameduliniai arba šerdiniai) yra gilesniuose inksto sluoksniuose, jie svarbūs jonų koncentracijoms palaikyti.

Pagrindinės inkstų funkcijos
  1. Filtravimas ir tūrio reguliavimas
  1. Jonų koncentracijų palaikymas
  1. Rūgščių ir šarmų pusiausvyra
  1. Galutinių apykaitos produktų šalinimas
  1. Endokrininės funkcijos

Šlapimtakis

Pagrindinė šlapimtakio funkcija – peristaltika. Peristaltika inicijuojama mažosiose taurelėse, kuriose esančios morfologiškai kitokios ląstelės veikia kaip ritmo vedliai. Kiekvieno ritmo vedlio iškrova vyksta paeiliui, tačiau tai ne visuomet sukelia susitraukimo bangą. Kai šlapimo srovė didesnė, didesnio ritmo vedlių skaičius inicijuoja susitraukimus, kai ši srovė labai stipri, veikia visi ritmo vedliai. Tuomet miogeninis inksto geldelės ir šlapimtakio susitraukimas sukelia smūginę bangą.

Pirmoji smūginė banga susidaro pačioje inksto geldelėje, stipriai susitraukųs žiediniams raumenims ir atsipalaidavųs geldelės ir šlapimtakio jungčiai. Tuomet susitraukę išilginiai raumenys kilsteli šlapimtakį virš susiformavusio smūginės bangos, kuri juda žemyn. Peristaltika priklauso nuo šlapimtakio sienelių gabėjimo susiglausti; obstrukcija, infekcija, atoninis išsiplėtimas ir procedūros šlapimtakyje – visa tai sutrikdys sienelių susiglaudimą. Šlapimtakio sienelių susiglaudimas virš smūginės bangos apsaugo nuo atgalinio spaudimo, persiduodančio į surenkamąją inkstų sistemą, šlapimui tekant šlapimtakiu žemyn. Ties šlapimo pūsle išilginių raumenų susitraukimas padeda atverti šlapimtakio angą ir šlapimui nutekėti į pūslę. Šlapimtakio dalis, esanti šlapimo pūslės sienelėje, kartu su šlapimtakio sienelių susiglaudimu ir pūslėje esančio šlapimo „vožtuviniu“ efektu, neleidžia įvykti refliuksui ir šlapimui tekėti šlapimtakiu aukštyn.

Šlapimo pūslė ir šlaplė

Šlapimo pūslė ir šlaplė funkcionuoja kaip vienas vienetas, užtikrinantis šlapimo sukaupimą ir išliejimą, kontroliuojamą somatinių ir autonominių nervų su sudėtingais tarpusavio ryšiais, užtikrinančiais valingą šlapinimosi kontrolę. Jutiminiai nervai praeina daugiausia pro dubens parasimpatinius mazgus (S2-S4) ir šoniniais stuburo smegenų ir tilto laidais kyla į šlapinimosi centrus smegenų tilte. Kai kurių jutiminių skaidulų kilmė yra simpatinė, jos praeina pro pakrūtinio rezginį, todėl kryžmeninių nervų atidalijimas ne visuomet visiškai nuslopina šlapimo pūslės jutimus.

Motoriniai nervai taip pat praeinapro dubeninius parasimpatinius mazgus nervi erigenti sudėtyje į dubens mazgus, kur jie paskirstomi į musculus deltrusor ir vidinius šlaplės lauko raumenis. Simpatiniai nervai praeina tais pačiais keliais, bet yra daugiausia slopinantys arba vazomotoriniai. Distalinį lauką inervuoja somatinės S2-S3 skaidulos, kurios keliauja su nervi erigenti, o aplink šlaplę esančius raumenis inervuoja gaktinis nervas (n. pudendus).

Šlapimo pūslei prisipildant, m. detrusor susitraukimai nuslopinami, šlapimo sulaikymą lemia šlapimo pūslės kaklelio ir distalinio rauko užsidarymas. Stuburo smegenų, smegenų tilto ir stuburo smegenų refleksas, einantis per tilte esantį šlapinimosi centrą, vaidina svarbų vaidmenį, koordunuojant m. detrusor ir raukų aktyvumą, o priekinė kaktinių skilčių dalis atsakinga už valingą šlapinimosi slopinimą. Šlapimo pūslei prisipildžius, tempimo receptoriai, esantys m. detrusor, perduoda signalus per S2-S4 ir šoninius stuburo smegenų ir tilto laidus į kaktinę žievę, kurioje registruojamas noras šlapintis. Kai šlapinimasis socialiai yra priimtinas, kaktinė žievė užveda šlapinimosi refleksą.

Prasidėjus šlapinimuisi, pirmiausia atsipalaiduoja šlaplės raukas, kartu su dubens dugno raumenimis ir šlapimo pūslės kakleliu. Tuomet parasimpatinis aktyvumas sukelia m. detrusor susitraukimą, dėl kurio išsilieja šlapimas. Šlapimo buvimas šlaplėje refleksiškai palengvina m. detrusor susitraukimą, o tai užtikrina visišką nusišlapinimą. Šlapinimosi pabaigoje šie procesai vyksta atvirkštine tvarka, vidiniai proksimalinės šlaplės dalies raumenys susitraukia retrogradiškai ir „išmelžia“ šlaplėje likusį šlapimą atgal į šlapimo pūslę. Visiems šiems veiksmams įvykus, aukštesnieji centrai vėl nuslopina refleksą ir šlapimo pūslė grįžta į ramybės būklę.

Lytinių takų struktūra ir funkcijos

Priešinė liauka

Makroskopinė struktūra

Priešinė liauka apsupa šlaplę, yra iškart po šlapimo pūslės kakleliu ir guli ant dubens dugno raumenų. Iš priekio priešinės liaukos yr nedaug, iš užpakalio ją supa Denonvilliers fascija. Šios fascijos tvirtumas neleidžia padidėjusiai priešinei liaukai ar priešinės liaukos vėžiui įsiskverbti į tiesiąją žarną. „Tikrąją“ prišinės liaukos kapsulę sudaro tik adventicijos audinys, o „netikroji“ (chirurginė) kapsulė susidaro dėl periferinių audinių suspaudimo, kurį sukelia gerybinis pereinamosios zonos padidėjimas. Arterinė kraujotaka gaunama iš aptinės šlapimo pūslės arterijos, o veninis kraujas nuteka į užkapsulinį venų tinklą, esantį priešais stuburo slankstelių kūnus (Batson paravertebralinį tinklą). Šiame tinkle nėra vožtuvų, tai paaiškina priešinės liaukos vėžio polinkį plisti į dubenį ir stuburą ar žemyn į šlaunikaulius.

Mikroskopinė struktūra

Priešinė liauka dalijama į kelias skilteles, kurios skiriasi liaukine struktūra ir embriologine kilme. Sekrecinės prostatos liaukos yra skaidulinėje-raumeninėje stromoje. Pereinamosios zonos liaukos (gerybinio išvešėjimo ir 10 proc. navikų vieta) sekretuoja per trumpus latakus į šlaplę, o ilgesnės užpakalinės priešinės liaukos dalies liaukos (80 proc. priešinės liaukos navikų vieta) įteka į šleplės sinusą netoli sėklinio gumburėlio (verumontamum).

Fiziologija

Priešinė liauka yra reprodukcinis organas, pagaminantis 10-20 proc. ejakuliato. Stroma atlieka reguliacinį vaidmenį, o liaukos gamina prostagladinus, sialo rūgštis ir rūgščią fosfatazę, kurių reikšmė vaisingumui nėra visiškai aiški. Antibakterinių medžiagų taip pat randama priešinės liaukos sekretuose. Priešinės liaukos augimą skatina testosteronas, kurį fermentas 5  reduktazė verčia aktyvia forma – dihidrotestosteronu. Šį procesą skatina prostaglandinai, o blokuoja vaistai inhibitoriai, kurie gali palengvinti ir šlapininosiobstrukcijos simptomus. 1 adrenerginiai nervai, sukeliantys raumenų susitraukimą, plačiai išplitę priešinėję liaukoje, juos gali inhibuoti  blokatoriai ir sukelti priešinės liaukos lygiųjų raumenų atsipalaidavimą.

Sėklinis latakas ir sėklinės pūslelės

Sėkliniai latakai – tai raumeniniai vamzdžiai, prasidedantys nuo antsėklidžių uodegų ir kylantis išilgai sėklinio virželio pro kirkšnies kanalą. Į dubenį jie praeina ties vidiniu žiedu ir eina palei šonines sienas, kol ties sedmeniniais gumburais pasuka į vidinę pusę. Tuomet prieš susijungdami su sėklinėmis pūslelėmis, su kuriomis sudaro ejakuliacinį lataką, jie tampa vingiuoti (sėklinių latakų ampulės). Kiekvienas latakas praskrodžia priešinę liauką ir atsiveria šlaplės prostatinės dalies dugne šalia užpakalinės prostatos dalies liaukų atvarų.Sėklinės pūslelės – tai vingiuoti raumeniniai vamzdeliai, esantys už priešinės liaukos. Orgazmo metu sėklinių latakų raumenų susitraukimai stumia spermą į ejakuliacinį lataką. Sėklinėse pūslelėse pagaminama 80 proc. ejakulito tūrio, šiame sekrete yra ir tokių mitybinių medžiagų kaip fruktozė. Sėkliniai latakai ir pūslelės ritmiškai susitraukia ir išstumia šiuos produktus ejakuliacijos ir sėklos išsiliejimo metu.

Varpa

Makroskopinė struktūra

Pagrindinės varpos dalys – du kempinkūniai, susijungiantys už gaktikaulio ir sudarantys erekinį audinį, proksimaliai juos dengiantį fascija yra fiksuota prie apatinio gaktikaulio krašto ir sudaro varpos pakabinamąjį raištį (ligamentum suspensorium penis). Šlaplės kempynkūnis, kuriame yra kempinkūninė šlaplės dalis, yra prigludęs prie pilvinio varpos kempinkūnių paviršiaus, išplatėja distalinėje dalyje ir sudaro varpos galvą (glans penis). Arterinė kraujotaka gaminama iš išorinių gaktinių šlauninės arterijos šakų. Veninis kraujas nuteka iš apsukinių, nutekamųjų ir nugarinių venų, kurios susijungia ir sudaro nugarinę varpos veną esančią priešais prešinę liauką. Inervacija gaunama iš gaktinio nervo nugarinių ir kempinkūnių šakelių.

Mikroskopinė struktūra

Kempinkūnius gaubia tvirta fascija (Buck fascija), jie sudaryti iš lygiųjų raumenų pluoštų, sudarančių tinklą ir endoteliu išklotiems kraujagysliniams tarpms. Erekcijos metu šie tarpai užsipildo krauju.

Fiziologija

Erekciją sukelia kempinkūniniai (parasimpatiniai) nervai, kurie atpalaiduoja acetilcholiną ir sukelia vietinę azoto oksido gamybą. Tai savo ruožtu aktyvina ciklinį guanozino monofosfatą (cGMP), kuris lemia kempinkūnių lygiųjų raumenų atsipalaidavimą ir arterinio kraujo pritekėjimą. Arterinio kraujo pritekėjųs į varpą, užsispaudžia nutekamosios venos, veninis kraujas nenuteka ir vyksta erekcija. Varpos suminkštėjimą iš dalies sukelia simpatinė vazokonstrikcija, iš dalies ciklinio GMP suardymas dėl fermento fosfodiesterazės poveikio. Fosfodiesterazės inhibitoriai arba švirkščiamieji lygiųjų raumenų relaksantai (pvz., prastaglandinas E1) naudojami erekcijai stimuliuoti.

Kapšelis

Makroskopinė struktūra

Kapšelį sudaro raukšlėta oda, kurioje gausu prakaito ir riebalinių liaukų; centrinė pertvara jį ne iki galo padalija į dvi dalis. Poodinio sluoksnio raumuo (m. dartos) nusitesiaį Colles ir Scarpa fascjias, kurios apriboja infekcijų ar hematomų plitimą. Limfa nuteka į pairšinius kirkšnies limfmazgius.

Arterinė kraujotaka gaunama iš seklidės arterijos (a. testicularis), kuri išeina iš pilvo aortos, o veninis kraujas nuteka į veninius tinklus sėkliniame virželyje (plexus pampiniformis), o iš ten – į sėklidės vieną (v. testicularis) ar apatinę tuščiąją veną dešinėje. Limfagyslės atitinka arterijas, limfa nuteka į prieaortinius limfmazgius.

Mikroskopinė struktūra

Kiekvieną sėklidę sudaro maždaug 600 sėklinių kanalėlių, kuriuos sudaro pamatinė membreana ir keli besivystančių germinalinių ląstelių sluoksniai, kuriuos palaiko Sertoli ląstelės. Pamatinis sluoksnis sudarytas iš spermatogonijų, kurios dalijasi ir sudaro pirmo eilės spermatocitus, kurie bręsta į spermatides ir galiausiai į spermatozoidus. Tarp kanalėlių yra tarpinių (intersticinių) ląstelių (Leydig), kurios gamina didžiąją dalį testosterono. Antiseklidis – tai vingiuoti kanalėliai, į kuriuos per nutekamuosius sėklidžių kanalėlius nuteka spermatozoidai ir kurie apačioje išsiplečia ir tampa sėkliniais latakais.

Fiziologija

Spermos gamyba ir testosterono sekrecija kontroliuojama grįžtamuoju ryšiu, per pagumburio, pasmegeninės liaukos ir lytinių organų ašį.

Antinksčių struktūra ir funkcijos

Makroskopinė struktūra

Antinksčiai – tai geltonai rudi organai, esantys į viršų ir vidinę pusę nuo inkstų ir į priekį nuo diafragmos kojyčių. Kitaip nei inkstų, antinksčių negaubia Gerota fascija, todėl kraujavimo iš antinksčių neriboja tamponada šiame fascijos sluoksnyje. Dešinysis antinkstis yra piramidės formos ir yra už apatinės tuščiosios venos ir kepenų. Kairysis antinkstis yra pusmėnulio formos, jis yra už kasos, skrandžio ir blužnies. Į vidų nuo antinksčių yra pilvinio rezginio (plexus coeliacus) mazgai.

Arterine kraujotaka aprūpina trys arterijos kiekvienoje pusėje. Viršutinė antinksčio arterija išeina iš apatinės diafragmos arterijos, vidurinioji – tiesiai iš aortos, o apatinė – iš inkstinės arterijos. Vienintelė antinksčio vena įteka į apatinę tuščiąją veną dešinėje ir inkstinę veną kairėje. Inervacija gaunama iš autonominių pilvinio rezginio nervų, kurių gausiausia antinksčių šerdyje.

Mikroskopinė struktūra

Morfologiškai kiekvinas antinkstis sudarytas iš centre esančios šerdies (gaminančios katecholaminus) ir periferinės žievės (gaminančios steroidinius hormonus). Antinksčio žievėje yra trijų skirtingų tipų ląstelių: vidinėje dalyje esanti zona reticularis, vidurinėje – zona glomerulosa. Kiekvienos zonos ląstelės atlieka specifines sekrecines funkcijas.

Fiziologija

Antinksčių šerdis

Antinksčių šerdis, atsakydama į bet kokius stresinius dirgiklius (kova ar kovinė reakcija), gamina katecholaminus iš aminorūgšties tirozino. Dirgiklio signalas perduodamas simpatiniais nervaisiš pilvinio rezginio, jį sukelia tokie veiksniai, kaip fizinis krūvis, hipoglikemija, kraujavimas ir emocinis stresas. 80 proc. išskiriamų katecholaminų sudaro adrenalinas, likusius 20 proc. – noradrenalinas ar dopaminas. Šie hormonai išskiriami į kraujotaką, kuri išreiškia savo poveikius, prisijungdami prie adrenerginių receptorių ląstelėse-taikiniuose.

Į kraujotaką išsiskyrusių antinksčių katecholaminų poveikiai yra tokie patys, kaip ir adrenerginių nervų stimuliavimo poveikiai, tačiau trunka ilgiau.

Antinksčių žievė

Antinksčių žievė iš pradinio substrato cholesterolio gamina įvairių steroidinių hormonų. Antinksčių žievę stimuliuoja kraujotakoje cirkuliuojantis adrenokortikotropinis hormonas (AKTH), kurį gamina priekinė pasmegeninės liaukos dalis. Zona glomerulosa gamina mineralkortikoidus (aldosteroną), zona fasciculata daugiausia sintetina gliukokortikoidus (pvz., kortizolį), o zona reticularis atsakinga už lytinių hormonų gamybą.

Urologas Kaune R. Kerpauskas

Konfidencialios, profesionalios konsultacijos Kaune bei naujausi gydymo metodai.

© 2024 Created by Betop.lt