Erektilinė disfunkcija (ED) – tai nuolatinis negebėjimas pasiekti ir išlaikyti varpą erekcijos būklės, pakankamos penetracijai (vyro varpos įvedimas į moters makštį sueities metu) ir lytiniam aktui atlikti. Erektilinė disfunkcija neigiamai veikia vyro fizinę ir psichosocialinę sveikatą, labai pablogina paciento ir jo partnerės gyvenimo kokybę. Erektilinės disfunkcijos dažnis aiškiai koreliuoja su pacientų amžiumi. Iki 45 metų tik <3 proc. pacientų diagnozuojama organinė ED, tuo tarpu 75 metų pacientams ED dažnis siekia net 75 proc. Epidemiologinių tyrimų metu net 36 proc. pacientų, kurių amžius 40-70 metų, nustatyta vidutinė ar ryški erektilinė disfunkcija.

Normalią erekciją užtikrina neurokraujagyslinių ir endokrininių veiksnių visuma.

ED rizikos veiksniai sutampa su širdies ir kraujagyslių lygų rizikos veiksniais. Tai rūkymas, fizinio aktyvumo trūkumas, nutukimas, hipercholesterolemija, metabolinis sindromas. Aktyvus gyvenimo būdas, kūno masės indekso koregavimas veiksmingai mažina ED riziką.

ED priežastys

• Kraujagyslių patologija: širdies ir kraujagyslių ligos, hipertenzija, cukrinis diabetas, hiperlipidemija, rūkymas, dubens organų operacijos.
• Neurologinės priežastys: išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, navikai, insultas, tarpslankstelinių diskų išvaržos, cukrinis diabetas, alkoholizmas, uremija, polineuropatija.
• Anatomijos ypatumai: Peirono liga, varpos lūžimas, mikropenis, hipospadijos, epispadijos.
• Endokrininė patologija: hipogonadizmas, hiperprolaktinemija, Kušingo sindromas.
• Vaistinių preparatų poveikis: antidepresantai, antiandrogenai, metadonas, kokainas.
• Psichogeniniai veiksniai: lytinio potraukio sumažėjimas, stresas.

Klinikinis ištyrimas

Aiškinantis anamnezę, reikia pacientą išklausinėti apie esamas ligas, vartojamus vaistus, buvusias traumas, operacijas, vienaip ar kitaip galinčius daryti įtaką erektilinei funkcijai. Būtina išsiaiškinti dabartinių ir buvusių seksualinių santykių pobūdį, paciento emocinę, psichosocialinę būklę, erekcijos sutrikimo pradžią, trukmę, ankstesnių konsultacijų, taikyto gydymo rezultatus. Pacientas turėtų apibūdinti patiriamas rytines bei stimuliuojamas erekcijas, jų frigidiškumą (labai susilpnėjęs arba visai išnykęs lytinis potraukis), trukmę, papasakoti apie ejakuliaciją, patiriamą orgazmą. Rekomenduojama naudoti patikimus klausimynus. Jei į pirmą konsultaciją pacientas ateina vienas, derėtų kitą kartą pasiūlyti ateiti su partnere.

Būtina nustatyti gliukozės ir cholesterolio koncentraciją kraujyje, o įtarus hipogonadizmą ir testosterono koncentraciją. Jei testosterono koncentracija sumažėjusi, tikslinga ištirti prolaktino, liuteinizuojančio hormono (LH) bei folikulus stimuliuojančio hormono (FSH) kiekį.

Tam tikrais atvejais ED diagnozuoti gali būti naudojami ir kiti instrumentiniai tyrimai: mažojo dubens echoskopija, naktinio varpos frigidiškumo vertinimas, intrakavernozinių injekcijų testas, varpos arterijų doplerinis ultragarsinis tyrimas, arteriografija, dinaminė infuzinė kavernozometrija ar kavernozografija. Kartais neišsiverčiama ir be psichiatro konsultacijos.

Gydymas

Kad gydymas būtų sėkmingas, labai svarbu tiksliai nustatyti ED priežastį. Psichogeninės, endokrininės kilmės, potrauminė erektilinė disfunkcija gali būti sėkmingai išgydyta tinkamai gydant. Dažniausiai sutinkama amžinių kraujagyslinių aterosklerozinių pokyčių sukelta erektilinė disfunkcija dalinai koreguojama taikant įvairius pacientui saugius, finansiškai priimtinus terapinius metodus.

Pirmiausia rekomenduojama mažinti esamų rizikos veiksnių poveikį: mesti rūkyti, mažinti antsvorį, pradėti sportuoti.

Tarptautinis erekcijos funkcijos rodiklis (IIEF-5) tai standartizuotas ir visame pasaulyje pripažįstamas erkcijos sutrikimų klausimynas, leidžiantis spręsti apie problemos dydį, bei galimos gydymo taktikos pasirinkimą.