Su pavojų gyvybei keliančiomis kritinėmis urologinėmis būklėmis gali susidurti ne tik urologai, bet ir kitų medicinos sričių specialistai.
Šlapimas gali susilaikyti ūmiai, arba pacientus gali varginti lėtinis šlapimo susilaikymas. Ūminis šlapimo susilaikymasapibrėžiamas kaip staiga atsiradęs viršgaktinės srities diskomfortas, pasireiškiantis stipriu noru šlapintis bei negalėjimu to padaryti. Dažniausiai ši patologija yra susijusi su apatinių šlapimo takų obstrukcija ir daugiausiai pasitaiko vyrams dėl prostatos gerybinės hiperplazijos (išvešėjimo), prostatos vėžio ar šlaplės striktūrų (susiaurėjimų). Moterims šlapimo susilaikymą sukelia dubens organų patologija. Ūminis šlapimo sulaikymas gali ištikti ir dėl šlapimo takų infekcijos, vidurių užkietėjimo ar neurologinių, psichiatrinių ligų.
Sergantiesiems GPH ūminį šlapimo sulaikymą gali išprovokuoti:
Lėtinis šlapimo susilaikymas atsiranda per ilgesnį laiką ir sukelia simptomus. Klasikiniais atvejais ši patologija išsivysto vyresnio amžiaus vyrams, kuriems būdinga naktinė enurezė (naktinis šlapinimasis į lovą). Manoma, kad šlapimo pūslė persipildo dėl nakties metu sumažėjusio sfinkterio jautrumo.
Lėtinis šlapimo susilaikymas gali būti susijęs su lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu. Tiriant šiuos ligonius, reikėtų sekti kreatinino ir elektrolitų koncentraciją, svorį ir kraujo spaudimą. Šiems pacientams rekomenduojama transuretrinė prostatos rezekcija arba kuri kita minimaliai invazinė procedūra (lazerinė ar mikrobangų prostatektomija). Jei dėl sveikatos problemų šių procedūrų negalima atlikti, tuomet rekomenduojamas prostatinės uretros stentavimas ar taikomas intermituojantis kateterizavimas.
Pati paprasčiausia ir greičiausiai padedanti primos pagalbos priemonė yra šlapimo pūslės kateterizavimas. Pacientams, kuriems kateterizuojant buvo traumuota šlaplė ar prieš tai buvo diagnozuota šlaplės striktūra, ši procedūra turi būti atlikta ypač atidžiai. Tais atvejais, kai kateterizavimas per šlaplę neįmanomas, kontroliuojant ultragarsu suformuojama viršgaktinė fistulė – cistostoma.
Inkstų dieglys pasireiškia skausmu, kurį pacientai apibūdina kaip patį didžiausią skausmą, kurį jie yra kada nors jautę. Dažniausia šis skausmas prasideda juosmens srityje, apjuosia pilvą ir iradijuoja į sėklides ar lytines lūpas. Norėdami apibūdinti inkstų dieglių sukelto skausmo plitimą, pacientai dažniausiai pasirenka klasikinę rankos padėtį, kada delnas būna uždėtas ant inkstų, pirštai nukreipti į užpakalį, o nykštys į priekį ir žemyn bambos link.
Inkstų dieglius galima įtarti iš paciento padėties. Inkstų dieglių sukeltas skausmas nėra panašus į pilvaplėvės uždegimo sukeltą skausmą, nors jo atvejais skausmas taip pat labai stiprus. Esant diegliams, pacientas būna neramus, blaškosi, nerasdamas patogios padėties.
Tiriant pilvą, neaptinkama pilvaplėvės dirginimo simptomų, būdingų ūminiam apendicitui, divertikulitui, salpingitui ar pilvo aortos plyšimui. Vienas būdingiausių inkstų dieglio simptomų yra mikrohematurija. Šlapimo takų akmenligės diagnozei patikslinti reikėtų atlikti intraveninę urogramą ar kompiuterinę tomografiją.
Pradinis pacientų gydymas apsiriboja tik simptomų malšinimu vartojant analgetikus, nesteroidinius vaistus nuo uždegimo (NVNU), spazmolitikus (raumenis atpalaiduojantys vaistai).
Spontaninio akmens pasišalinimo tikimybė priklauso nuo akmens dydžio. Akmenys, < 4 mm, turėtų būti gydomi konservatyviai, kadangi net 90 proc. jų pasišalina savaime. Apie penkiasdešimt procentų savaime pasišalina 4-6 mm dydžio akmenų ir tik 10-20 proc. >6 mm dydžio akmenų. Intervencijos būtinos tik tuomet, kada yra labai maža tikimybė, kad akmuo pasišalins pats, kada akmuo sukelia nuolatinius simptomus ir tada, kada akmuo nepasišalina kelių savaičių laikotarpiu.
Pirmos eilės pasirinkimas aktyviai gydant inkstų ar šlapimtakių akmenis – ekstrakorporinė smūginės bangos litotripsija. Tais atvejais, kai šlapimtakio akmuo neskyla, atliekama uretroskopija ir akmuo ištraukiamas ar suskaldomas panaudojant įvairius energijos šaltinius (lazeriu, ultragarsu ar mechaniškai). Jei uretroskopijos metu akmens pašalinti nepavyksta arba jis yra nepasiekiamas, – atliekama perodinė (perkutaninė) nefrolitonomija.
Sėklidės apsisukimą reikėtų įtarti visiems pacientams, kuriems atsiranda staigus ir intensyvus sėklidės skausmas. Šios patologijos pikas pasireiškia paauglystėje, tuo tarpu vyrams, vyresniems nei 30 metų, sėklidės apsisukimas diagnozuojamas labai retai. Sėklidės apsisukimą reikėtų atskirti nuo sėklidės prielipo ataugos apsisukimo (dažniausiai nustatomas jauniems pacientams), epididimito (ligos atsiradimą jauniems vyrams dažniausiai nulemia Chlamydia infekcija, o vyresniems vyrams šlapimo takų infekcija), rečiau nuo sėklidės naviko.
Maži vaikai nesugeba lokalizuoti skausmo, todėl visiems vaikams, kurie skundžiasi pilvo skausmais, būtina ištirti sėklides. Klasikiniais atvejais sėklidės apsisukimas pasireiškia stipriu staigiu skausmu, kuris dažniausiai pacientą pažadina iš miego naktį. Skausmas susijęs su pilvo srities diskomfortu ir vėmimu.
Tiriant sėklides įsitempusios ir dėl sutrumpėjusio ir susipynusio sėklinio latako pakilusios ir yra nenormalioje padėtyje. Diagnozei patikslinti atliekama kapšelio echoskopija. Jei yra bent menkiausių sėklidės apsisukimo įtarimų, kapšelis privalo būti revizuojamas chirurginiu būdu, kadangi, neatnaujinus kraujotakos, per šešias valandas sėklidė žus.
Jei negalima skubiai operuoti, daroma manualinė detorsija: sėklidės sukamos į išorę, kol išnyksta skausmas, tiriant echoskopu matoma atsiradusi sėklidės kraujotaka. Vaikas operuojamas vėliau. Nuo ligos pradžios praėjus iki 6 valandų, ligoniai skubiai operuojami, jiems nedaroma papildomų diagnostikos tyrimų. Operacijos tikslas dvejopas: sėklidės atsukimas ir priešingos sėklidės fiksacija. Sėklidės gyvybingumo kriterijai: pilkai melsvą spalvą keičia rožinė, intraoperacinė doplerio echografija rodo normalią kraujotaką, įpjovus balzganąjį sėklidės dangalą atsiranda arterinis kraujavimas. Kontralateralinė ir atsuktoji sėklidė fiksuojama trimis nesirezorbuojančiomis siūlėmis prie sėklidės makštinio dangalo. Sėklidė išlieka gyvybinga 60–80 % ligonių. Jei negyvybinga sėklidė paliekama kapšelyje, ji rezorbuojasi po kelių mėnesių. Nekrozės apimta sėklidė šalinama. Protezuojama po 6 mėnesių.
Priapizmas apibūdinamas kaip ilgai trunkanti skausminga erekcija, nesusijusi su seksualiniu susijaudinimu. Priapizmas skirstomas į mažo ir visiško pritekėjimo priapizmą. Mažo pritekėjimo priapizmas yra labai pavojinga urologinė būklė, tuo tarpu visiško pritekėjimo – mažiau pavojinga.
Priapizmo priežastys
Diagnostika
Visiško pritekėjimo priapizmą dažniausiai sukelia įvairios tarpvietės traumos. Norint išsiaiškinti, ar varpoje esantis kraujas yra veninis, ar arterinis, reikia atlikti aspiranto dujų tyrimą.
Gydymas
Suteikiant pirmąją pagalbą, yra labai naudingas geriamasis terbutalinas. Priapizmo kamuojamiems ligoniams gali padėti ir kitos konservatyvios priemonės, tokios kaip lipimas laiptais („arterinio kraujo nuvogimo“ sindromas) ar šaldymas ledu. Jei šios priemonės nepadėjo ir erekcija išlieka daugiau nei keturias valandas, pacientą būtina hospitalizuoti, o iš varpos kūno, naudojant „drugelio“ tipo adatą ir švirkštą, reikėtų nusiurbti kraują. Kad būtų išvengta dorsaliai esančių neurovaskulinių mazgų ir ventraliai esančio šlapimtakio pažeidimo, ši procedūra atliekama šoninėje varpos sienelėje. Jei šios priemonės nepadeda, tuomet kitas žingsnis yra alfa agonistų lėta infuzija, nebent prieš tai atliktos aspiracijos metu buvo gauta ryškaus raudono kraujo, o tai rodo galimą arterioveninį šuntą. Nepadėjus ir šiai procedūrai, rekomenduojamas chirurginis gydymas
Parafimozė susiformuoja, kai buvusi paslanki apyvarpė atsismaukia už varpos galvutės ir jos žiedas užspaudžia ją. Ši būklė dažniausiai išsivysto vyrams, kuriems dėl lėtinio uždegimo, fimozės susiaurėja apyvarpė.
Klinika
Staiga pradeda skaudėti varpos galvos srityje, didėja varpos galvos ir apyvarpės tinimas. Dėl skausmo ir edemos vaikas negali pasišlapinti.
Gydymas
Kuo skubiau gražinti apyvaprę į normalią padėtį. Varpos galvutės repozicija: abiem nykščiais stengiamasi išspausti kraują iš varpos galvos ir užsmauskti apyvarpę. Jei nepavyksta, tuomet atliekama apyvarpės žiedo incizija varpos nugariniame paviršiuje išilgai ir susiuvamas skersai ar apyvarpė apipjaustoma.
Tai apyvarpės susiaurėjimas, dėl to jos negalima atsmaukti už varpos galvos. Iki 6 metų amžiaus fiziologinė fimozė išlieka iki 60 proc. berniukų. Atsmaukimas per prievartą ir pasikartojantys balanopostitai – dažniausios fimozės priežastys.
Klinika
Pasunkėjęs šlapinimasis ir negalėjimas atsmaukti apyvarpės. Vaikai šlapinasi siaura srove arba lašais, išsipučia apyvarpė. Šlapimo pūslėje lieka liekamojo šlapimo kiekis, prasideda uretero-hidronefrozė, šlapimo organų uždegimas.
Smegmai supūliavus, prasideda varpos galvos ir apyvarpės uždegimas – balanopostitas (varpos galvutės ir apyvarpės uždegimas). Dėl besikartojančio uždegimo ir šiurkščių manipuliacijų apyvarpė ima randėti. Susidaro patologinė (randinė) fimozė.
Gydymas
Randinė fimozė gydoma operacija – apyvarpė apskritais pjūviais apipjaustoma (cirkumcizija). Mažų vaikų apyvarpei suminkštinti skiriama 1 % hidrokortizono tepalo kelis kartus per dieną 1–2 mėnesius. Prasidėjus balanopostitui, būtina vengti šiurkščių manipuliacijų. Galvėtuoju zondu išleidžiami pūliai ir apyvarpės maišelio, o uždegimo apimta apyvarpė neatsmaukiama, kad nesukeltų randėjimo. Skiriamos kalio permanganato tirpalo vonelės 4–5 kartus per dieną 5–7 dienas. Taip pat analgetikai, ketametazono tepalas lokaliai. Pasibaigus uždegimui, vaikai stebimi. Vyresniems vaikams, kuriems kartojasi balanopostitas, sinechijos išdalijamos sukėlus bendrą nejautrą. Mažus vaikus galima gydyti pusiau konservatyviai – Paeano spaustuku praplečiama apyvarpė ir plaunamas apyvarpės maišelis.
Nugaros smegenų kompresija yra ūminė kritinė būklė. Viena dažniausių kompresijos priežasčių – prostatos vėžio metastazės.
Klinikiniai simptomai
Nugaros smegenų kompresijos simptomai greitai progresuojantys ir nebeišnykstami, todėl būtina laiku nustatyti teisingą diagnozę. Deja, klasikiniai simptomai, kada žmonės skundžiasi, kad nebejaučia kojų, yra gana nespecifiški.
Specifiniai nugaros smegenų kompresijos požymiai
Su šiais simptomais gali pasireikšti:
Diagnostika
Pirmiausia jutimai išnyksta tarpvietės srityje – klinika susijusi su bulbokavernozinio reflekso išnykimu. Šis refleksas išprovokuojamas, kai braukiant per tarpvietę ar spaudžiant varpos galvutę, susitraukia analinė anga. Skubus magnetinis rezonansas padeda diagnozuoti nugaros smegenų kompresiją ir nustatyti jos vietą, po to būtina neatidėliotina neurologo konsultacija. Gydyti rekomenduojama kortikosteroidais bei nugaros smegenų dekompresija ar radioterapija.
Konfidencialios, profesionalios konsultacijos Kaune bei naujausi gydymo metodai.
© 2024 Created by Betop.lt
