Gyvybei pavojingos būklės urologijoje Su pavojų gyvybei keliančiomis kritinėmis urologinėmis būklėmis gali susidurti ne tik urologai, bet ir kitų medicinos sričių specialistai. 1. Šlapimo susilaikymas Šlapimas gali susilaikyti ūmiai, arba pacientus gali varginti lėtinis šlapimo susilaikymas. Ūminis šlapimo susilaikymasapibrėžiamas kaip staiga atsiradęs viršgaktinės srities diskomfortas, pasireiškiantis stipriu noru šlapintis bei negalėjimu to padaryti. Dažniausiai ši patologija yra susijusi su apatinių šlapimo takų obstrukcija ir daugiausiai pasitaiko vyrams dėl prostatos gerybinės hiperplazijos (išvešėjimo), prostatos vėžio ar šlaplės striktūrų (susiaurėjimų). Moterims šlapimo susilaikymą sukelia dubens organų patologija. Ūminis šlapimo sulaikymas gali ištikti ir dėl šlapimo takų infekcijos, vidurių užkietėjimo ar neurologinių, psichiatrinių ligų. Šlapimo susilaikymo priežastys Prasidėjusi prostatos hiperplazija Prostatos karcinoma Šlaplės striktūros Dubens ligos (ypač moterims) Šlapimo takų infekcija Vidurių užkietėjimas Neurologinės ligos Pooperacinis skausmas ar nejudrumas Klinikinė eiga Sergantiesiems GPH ūminį šlapimo sulaikymą gali išprovokuoti: Netiesioginės priežastys – dažniausiai didelis skysčių pavartojimas, alkoholis, medikamentai (antidepresantai). Šiais atvejais gali pasiteisinti mėginys su nuolatiniu kateteriu ir alfa 1- adrenoblokatoriais. GPH galutinis vystymosi etapas . Šiuo atveju pacientai turi daugiau kaip 900 ml liekamojo šlapimo ir pagerėjimas po ilgalaikio kateterizavimo yra mažai tikėtinas. Tokiais atvejais rekomenduojama transuretrinė prostatos rezekcija. Lėtinis šlapimo susilaikymas atsiranda per ilgesnį laiką ir sukelia simptomus. Klasikiniais atvejais ši patologija išsivysto vyresnio amžiaus vyrams, kuriems būdinga naktinė enurezė (naktinis šlapinimasis į lovą). Manoma, kad šlapimo pūslė persipildo dėl nakties metu sumažėjusio sfinkterio jautrumo. Lėtinis šlapimo susilaikymas gali būti susijęs su lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu. Tiriant šiuos ligonius, reikėtų sekti kreatinino ir elektrolitų koncentraciją, svorį ir kraujo spaudimą. Šiems pacientams rekomenduojama transuretrinė prostatos rezekcija arba kuri kita minimaliai invazinė procedūra (lazerinė ar mikrobangų prostatektomija). Jei dėl sveikatos problemų šių procedūrų negalima atlikti, tuomet rekomenduojamas prostatinės uretros stentavimas ar taikomas intermituojantis kateterizavimas. Gydymas Pati paprasčiausia ir greičiausiai padedanti primos pagalbos priemonė yra šlapimo pūslės kateterizavimas. Pacientams, kuriems kateterizuojant buvo traumuota šlaplė ar prieš tai buvo diagnozuota šlaplės striktūra, ši procedūra turi būti atlikta ypač atidžiai. Tais atvejais, kai kateterizavimas per šlaplę neįmanomas, kontroliuojant ultragarsu suformuojama viršgaktinė fistulė – cistostoma. 2. Inkstų dieglys Inkstų dieglys pasireiškia skausmu, kurį pacientai apibūdina kaip patį didžiausią skausmą, kurį jie yra kada nors jautę. Dažniausia šis skausmas prasideda juosmens srityje, apjuosia pilvą ir iradijuoja į sėklides ar lytines lūpas. Norėdami apibūdinti inkstų dieglių sukelto skausmo plitimą, pacientai dažniausiai pasirenka klasikinę rankos padėtį, kada delnas būna uždėtas ant inkstų, pirštai nukreipti į užpakalį, o nykštys į priekį ir žemyn bambos link. Simptomai Inkstų dieglius galima įtarti iš paciento padėties. Inkstų dieglių sukeltas skausmas nėra panašus į pilvaplėvės uždegimo sukeltą skausmą, nors jo atvejais skausmas taip pat labai stiprus. Esant diegliams, pacientas būna neramus, blaškosi, nerasdamas patogios padėties. Diagnostika Tiriant pilvą, neaptinkama pilvaplėvės dirginimo simptomų, būdingų ūminiam apendicitui, divertikulitui, salpingitui ar pilvo aortos plyšimui. Vienas būdingiausių inkstų dieglio simptomų yra mikrohematurija. Šlapimo takų akmenligės diagnozei patikslinti reikėtų atlikti intraveninę urogramą ar kompiuterinę tomografiją. Gydymas Pradinis pacientų gydymas apsiriboja tik simptomų malšinimu vartojant analgetikus, nesteroidinius vaistus nuo uždegimo (NVNU), spazmolitikus (raumenis atpalaiduojantys vaistai). Spontaninio akmens pasišalinimo tikimybė priklauso nuo akmens dydžio. Akmenys, < 4 mm, turėtų būti gydomi konservatyviai, kadangi net 90 proc. jų pasišalina savaime. Apie penkiasdešimt procentų savaime pasišalina 4-6 mm dydžio akmenų ir tik 10-20 proc. >6 mm dydžio akmenų. Intervencijos būtinos tik tuomet, kada yra labai maža tikimybė, kad akmuo pasišalins pats, kada akmuo sukelia nuolatinius simptomus ir tada, kada akmuo nepasišalina kelių savaičių laikotarpiu. Pirmos eilės pasirinkimas aktyviai gydant inkstų ar šlapimtakių akmenis – ekstrakorporinė smūginės bangos litotripsija. Tais atvejais, kai šlapimtakio akmuo neskyla, atliekama uretroskopija ir akmuo ištraukiamas ar suskaldomas panaudojant įvairius energijos šaltinius (lazeriu, ultragarsu ar mechaniškai). Jei uretroskopijos metu akmens pašalinti nepavyksta arba jis yra nepasiekiamas, – atliekama perodinė (perkutaninė) nefrolitonomija. 3. Sėklidės apsisukimas Sėklidės apsisukimą reikėtų įtarti visiems pacientams, kuriems atsiranda staigus ir intensyvus sėklidės skausmas. Šios patologijos pikas pasireiškia paauglystėje, tuo tarpu vyrams, vyresniems nei 30 metų, sėklidės apsisukimas diagnozuojamas labai retai. Sėklidės apsisukimą reikėtų atskirti nuo sėklidės prielipo ataugos apsisukimo (dažniausiai nustatomas jauniems pacientams), epididimito (ligos atsiradimą jauniems vyrams dažniausiai nulemia Chlamydia infekcija, o vyresniems vyrams šlapimo takų infekcija), rečiau nuo sėklidės naviko. Diagnostika Maži vaikai nesugeba lokalizuoti skausmo, todėl visiems vaikams, kurie skundžiasi pilvo skausmais, būtina ištirti sėklides. Klasikiniais atvejais sėklidės apsisukimas pasireiškia stipriu staigiu skausmu, kuris dažniausiai pacientą pažadina iš miego naktį. Skausmas susijęs su pilvo srities diskomfortu ir vėmimu. Tiriant sėklides įsitempusios ir dėl sutrumpėjusio ir susipynusio sėklinio latako pakilusios ir yra nenormalioje padėtyje. Diagnozei patikslinti atliekama kapšelio echoskopija. Jei yra bent menkiausių sėklidės apsisukimo įtarimų, kapšelis privalo būti revizuojamas chirurginiu būdu, kadangi, neatnaujinus kraujotakos, per šešias valandas sėklidė žus. Gydymas Jei negalima skubiai operuoti, daroma manualinė detorsija: sėklidės sukamos į išorę, kol išnyksta skausmas, tiriant echoskopu matoma atsiradusi sėklidės kraujotaka. Vaikas operuojamas vėliau. Nuo ligos pradžios praėjus iki 6 valandų, ligoniai skubiai operuojami, jiems nedaroma papildomų diagnostikos tyrimų. Operacijos tikslas dvejopas: sėklidės atsukimas ir priešingos sėklidės fiksacija. Sėklidės gyvybingumo kriterijai: pilkai melsvą spalvą keičia rožinė, intraoperacinė doplerio echografija rodo normalią kraujotaką, įpjovus balzganąjį sėklidės dangalą atsiranda arterinis kraujavimas. Kontralateralinė ir atsuktoji sėklidė fiksuojama trimis nesirezorbuojančiomis siūlėmis prie sėklidės makštinio dangalo. Sėklidė išlieka gyvybinga 60–80 % ligonių. Jei negyvybinga sėklidė paliekama kapšelyje, ji rezorbuojasi po kelių mėnesių. Nekrozės apimta sėklidė šalinama. Protezuojama po 6 mėnesių. 4. Priapizmas Priapizmas apibūdinamas kaip ilgai trunkanti skausminga erekcija, nesusijusi su seksualiniu susijaudinimu. Priapizmas skirstomas į mažo ir visiško pritekėjimo priapizmą. Mažo pritekėjimo priapizmas yra labai pavojinga urologinė būklė, tuo tarpu visiško pritekėjimo – mažiau pavojinga. Priapizmo priežastys Intrakavernozinis erektilinės disfunkcijos gydymas Leukemija, pjautuvinių ląstelių liga, dubens tumoras Varpos ar nugaros smegenų trauma Idiopatinės priežastys Diagnostika Visiško pritekėjimo priapizmą dažniausiai sukelia įvairios tarpvietės traumos. Norint išsiaiškinti, ar varpoje esantis kraujas yra veninis, ar arterinis, reikia atlikti aspiranto dujų tyrimą. Gydymas Suteikiant pirmąją pagalbą, yra labai naudingas geriamasis terbutalinas. Priapizmo kamuojamiems ligoniams gali padėti ir kitos konservatyvios priemonės, tokios kaip lipimas laiptais („arterinio kraujo nuvogimo“ sindromas) ar šaldymas ledu. Jei šios priemonės nepadėjo ir erekcija išlieka daugiau nei keturias valandas, pacientą būtina hospitalizuoti, o iš varpos kūno, naudojant „drugelio“ tipo adatą ir švirkštą, reikėtų nusiurbti kraują. Kad būtų išvengta dorsaliai esančių neurovaskulinių mazgų ir ventraliai esančio šlapimtakio pažeidimo, ši procedūra atliekama

Inkstų ir sėklidžių vėžys Inkstų vėžys Epidemiologija Dažniausiai sutinkama inkstų vėžio forma- inkstų ląstelių (renoceliulinė) karcinoma, sudaranti 2-3 proc. visų vėžinių ligų. Pagal sirgimo dažnį tarp visų urologinių navikų renoceliulinė karcinoma užima trečią vietą, nusileisdama tik prostatos bei šlapimo pūslės vėžiui, tačiau pirmauja šioje grupėje pagal mirčių nuo vėžio dažnį. Lietuvos vėžio registro duomenimis, mūsų šalyje kasmet inkstų vėžiu suserga maždaug 600 žmonių. Sergamumas inkstų vėžiu kiekvienais metais didėja. Europoje kasmet užregistruojama net 2 proc. daugiau renoceliulinės karcinomos atvejų. Toks sergamumo padidėjimas siejamas su tobulėjančiomis diagnostikos galimybėmis (sonoskopija ir kompiuterinė tomografija). Net 25 proc. naujai diagnozuotų inkstų ląstelių navikų mažesni nei 3 cm. Nepaisant to, kad daugumai pacientų (70-80 proc.) diagnozuojamas lokalus neišplitęs vėžys, po nefrektomijos (inksto pašalinimo) vėlesnių tyrimų metu beveik pusei šių pacientų nustatoma metastazių. Renoceliulinė karcinoma dažniausiai metastazuoja į plaučius, kaulus, smegenis, kepenis ir antinksčius. Inkstų vėžiu dažniausiai susergama 60-70 metų amžiuje, o esant šeiminiam paveldimumui, ligonių amžius jaunėja. Vyrai suserga 1,5 karto dažniau nei moterys. Rūkymas, nutukimas ir hipertenzija- pripažinti renoceliulinės karcinomos rizikos veiksniais. Klinika Dažniausiai inkstų vėžys nustatomas tiriant ligonį, kai kartojasi hematurija arba atsitiktinio ultragarsinio tyrimo metu. Klasikinė inkstų vėžio triada: hematurija, šono skausmas ir apčiuopiamas darinys pilve- šiais laikais pasitaiko mažiau nei 10 proc. pacientų. Išplitusio inkstų vėžio metu taip pat gali būti aptikta varikocelė (sėklidės kraujagyslių išsiplėtimas), kojų edemos ir venų varikozės. Dėl metastazių gali atsirasti kaulų skausmai, neurologinių simptomų, ascitas (skysčio susikaupimas pilvaplėvės ertmėje). Net 20 proc. pacientų būdingi paraneoplastiniai sindromai: eritrocitozė (raudonųjų kraujo kūnelių padidėjimas), hiperkalcemija (Ca konc. ↑), kepenų funkcijos sutrikimas. Laboratoriniai tyrimai Laboratoriniai tyrimai atliekami siekiant įvertinti ligonio bendrą būklę, inkstų fuknciją, paraneoplazinius sindromus. Rekomenduojama atlikti: Bendrą kraujo tyrimą (BKT), Bendrą šlapimo tyrimą (BŠT), Ištirti inkstų ir kepenų funkscijos žymenis, Eletrolitus (Na, K, Ca konc.), Eritrocitų nusėdimo greitį (ENG), Įvertinti krešumo analites: aktyviojo dalinio tromboplastino laiką (ADTL), protrombino laiką. Vizualizavimas Inkstų vėžio diagnostikos „auksinis standartas“- pilvo organų didelės raiškos kompiuterinė tomografija (KT) su kontrastine medžiaga. KT padeda verifikuoti (nustatyti) įtariamą darinį, suteikia informacijos apie kito inksto morfologiją ir funkciją, leidžia įvertinti naviko išplitimą, taip pat ir ekstrarenalinius inkstinės venos, apatinės tuščiosios venos trombus, limfmazgių ir antinksčių pakitimus. Inkstų ultragarsinis (UG) tyrimas dažnai būna pirmasis tyrimas, kuriuo vizualizuojamas inksto navikas, tačiau ir KT kartais tikslinga UG įvertinti neaiškius cistinius darinius. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) atliekama, jei ligonis alergiškas kontrastinei medžiagai, inkstų funkcijos nepakankamumo atveju bei įtariant venų pažeidimą. Plaučių būklei įvertinti būtina atlikti krūtinės ląstos apžvalginę rentgenogramą arba KT. Įtariant metastazes kauluose, tikslingas kaulų skenavimas. Trimatė kompiuterinė vaizdų, gautų kompiuteriniu tomografu ar magnetiniu branduoliniu rezonansu, rekonstrukcija padeda suplanuoti inkstus tausojančią operaciją. Biopsija Neaiškaus inksto darinio turinio aspiracija ar biopsija rekomenduojama tik įtariant inksto pūlinį ar nustačius pirminį kitos lokalizacijos naviką. Lokalaus inkstų vėžio gydymas Radikali nefrektomija Tai „auksinio standarto“ operacija, atliekama sergantiesiems neišplitusiu inksto vėžiu. Operacijos metu pašalinamas inkstas su Geroto fascija ir atliekama sritinė limfadenektomija (limfmazgių pašalinimas). Pašalintų limfmazgių histologinis tyrimas padeda tiksliau nustatyti ligos stadiją, tačiau kol kas nėra vieningos nuomonės, ar tai pagerina išgyvenamumą. Limfadenektomija galimai pagerina organizmo atsaką į imunoterapiją. Adrenalektomija (antinksčio pašalinimas) atliekama tik įtariant naviko peraugimą į antinkstį. Radikali nefrektomija (inksto pašalinimas) gali būti atliekama atviru retroperitoniniu ar transperitoniniu būdu arba laparoskopu. Atviras vidurinis laparotominis pjūvis gali būti pratęstas į viršų bei atlikta sternotomija, jei reikia šalinti trombą iš apatinės tuščiosios venos viršdiafragminės dalies arba dešiniojo prieširdžio. Dalinė nefrektomija Šios operacijos principas – naviko išpjovimas iki sveikų audinių. Indikacijos dalinei nefrektomijai: vienintelis inkstas, abiejų inkstų navikai, inkstų nepakankamumas, naviko dydis iki 4 cm. Naviko recidyvo tikimybė 0-5 proc. Atliekama atvira arba laparoskopinė dalinė nefrektomija. Naviko radiodažnuminė ir krioabliacija Šie metodai dar tik pradedami plačiau naudoti. Naviko nekrozę lemia vietiškai sukelta labai žema arba labai aukšta temperatūra. Šiuo metu taikoma mažiems (<4 cm) periferiniams navikams gydyti, ypač vyresnio amžiaus, sunkių gretutinių ligų varginamiems pacientams. Galima operuoti atviru, laparoskopiniu arba perkutaniniu (lot. cutis, oda) būdu. Procedūros metu zondai įkišami į navikinį darinį operuojant atvirai arba kontroliuojant ultragarsu. Krioabliacijos atveju atliekama keletas (2 arba 3) užšaldymo (iki -40C) bei atitirpinimo ciklų, sukeliančių aplinkinio audinio nekrozę. Užšaldyta audinio dalis matoma ultragarsu. Radiodažnuminės abliacijos metu sukeliama aukšta temperatūra (105-110C) taip pat sukelia audinio nekrozę. Gydymo kontrolė atliekama reguliariai kartojant pilvo KT arba MRT, naviko padidėjimas traktuojamas kaip recidyvas. Embolizacija (arterijos užkimšimas) Naviko embolizacija gali būti taikoma neoperabiliems ligoniams, kuriems kitias būdais nepavyksta likviduoti makrohematurijos. Prieš radikalią nefrektomiją naviko embolizacija netikslinga. Metastazavusio inkstų vėžio gydymas Beveik trečdaliui pacientų, kuriems naujai diagnozuojama renoceliulinė karcinoma, aptinkama metastazių. Metastazavusio inkstų vėžio prognozė labai bloga: tik 50 proc. pacientų išgyvena vienerius metus, o penkerių metų išgyvenamumas siekia vos 10 proc. Renoceliulinė karcinoma nejautri chemoterapijai. Inkstų naviko ląstelės išskiria transmembraninius baltymus, kurie aktyviai šalina didelius hidrofobinius komponentus, taip pat ir daugumą citotoksinių vaistų. Spindulinis gydymas taikomas tik paliatyviam metastazių gydymui (dažniausiai kaulų pažeidimų atveju). Metastazių židinių pašalinimas chirurginiu būdu (metastatektomija) galbūt pagerina prognozę. Esant galimybei, atliekama nefrektomija (atvira arba laparoskopinė); po tokios citoredukcinės operacijos taikant imunoterapiją, šiek tiek pagerėja išgyvenamumas. Sisteminė imunoterapija interferonu alfa (IFN-α) arba interleukinu- 2 (IL-2) veiksminga geros prognostinės grupės pacientams; teigiamas atsakas pasiekimas iki 20 proc. atvejų. Pastaruoju metu daug dėmesio susilaukia vadinamoji tikslinė terapija angiogenezę (naujų kraujagyslių augimą) slopinančiais preparatais. Naujųjų multikinazių inhibitorių poveikio sritis- įvairių patologinių augimo faktorių ir jų receptorių blokavimas. Klinikinių tyrimų duomenimis, šie preparatai (sunitinibas, sorafenibas, temsirolimus) lėtina metastazinio inkstų vėžio progresavimą, tačiau ligos neišgydo. Šiuo metu tiriami įvairūs minėtų vasitų deriniai. Sėklidžių vėžys Epidemiologija Sėklidžių vėžys yra dažniausiai vyrų, nuo 15 iki 35 metų, vėžio forma. Tikimybė susirgti sėklidžių vėžiu yra lygi 1:500. Ši liga sudaro 1-1,5 proc. visų vyrų onkologinių ligų ir 5 proc. urologinės sistemos navikų. Per paskutiniuosius 40 metų sergamumas sėklidžių vėžiu išaugo dvigubai ir dabar Vakarų visuomenėje sudaro 3-6 atv./100000 gyventojų. Lietuvos vėžio registro duomenimis, Lietuvoje 2008 metais diagnozuota 49 nauji sėklidžių vėžio atvejai. Retais atvejais (2-3 proc.) diagnozuojamas abiejų sėklidžių vėžys (tuo pat metu arba vėliau). Dešiniosios pusės sėklidės navikas diagnozuojamas dažniau. Sėklidžių vėžio rizikos veiksniai: kriptorchizmas (nenusileidusi/sios sėklidės) (20-40 kartų padidėjusi rizika), sėklidės trauma, Kleinfelterio sindromas (genotipas 47, XXY), diagnozuotas kitos pusės sėklidės navikas, šeiminė sėklidės naviko anamnezė pirmos eilės giminaičiams (tėvas/brolis), nevaisingumas – 3 kartus didesnė rizika), parotito viruso sukeltas orchitas

Inkstų nepakankamumas Ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas Ūmus inkstų nepakankamumas – tai staigus inkstų funkcijos sumažėjimas, kuriam būdingas negebėjimas palaikyti skysčių ir elektrolitų homeostazės. Jis diagnozuojamas, kai serumo kreatino koncentracija padidėja daugiau nei 50 proc., palyginti su baziniu lygiu arba kreatinino klirensas sumažėja daugiau nei 50 proc. ir tai susiję su oligurija (šlapimo išskyrimo sumažėjimas) ar anurija (šlapimo išskyrimo nebuvimas). ŪIFN sukelia ikiinkstiniai, inkstiniai ir poinkstiniai veiksniai. Klinikiniai požymiai Diagnozuojama dažniausiai remiantis anamneze, esančia oligurija ar anurija ir biocheminiais kraujo tyrimais. Šlapimo biocheminiai tyrimai gali padėti nustatyti ŪIFN tipą. Paprasta pilvo rentgenograma padeda įsitikinti, kad nėra akmenų, o ultragarso tyrimu galima aptikti obstrukcinę uropatiją ar įgimtą cistinę inkstų ligą. Kompiuterinės tomografijos (KT), retrograndinės pielografijos ar antegradinės pielografijos tyrimų gali prireikti bet kokios kilmės obstrukcijos vietai nustatyti. Radionuklidinė renografija padeda įvertinti arterinę inkstų kraujotaką. Ikiinkstinis ŪIFN Šį ŪIFN sukelia inkstų hipoperfuzija (inkstų kraujotakos sumažėjimas), dėl kurios išsiskiria noradrenalino (hormonas sintetinamas antinksčiuose) ir angiotezino, susitraukia inkstų kraujagyslės ir sumažėja glomerulų filtracijos greitis (GFG). Svarbiausia diferencijuoti šlapimo susilaikymą (kurį galima paneigti, atlikus ultragarso tyrimą ar kateterizavimą per šlaplę) ir hipovolemiją (kraujo tūrio sumažėjimas). Inkstinis ŪIFN Šį ŪIFN dažniausiai sukelia glomerulonefritas (inkstų parenchimos uždegimas), intersticinis nefritas ar ūmi inkstųkanalėlių nekrozė (ŪIKN). Esant glomerulonefritui, šlapime randama proteinurija (baltymas šlapime), hematurija (eritrocitai šlapime) ir eritrocitinių cilindrų. Esant intersticiniam nefritui, randama sterili piurija (pūliai šlapime), leukocitinių cilindrų ir eozinofilurija, jį gali sukelti vaistai, toksiškai veikiantys inkstus. ŪIKN yra sunki inkstinio ŪIFN forma. Jai būdingas didelis mirtingumas (30-80 proc.) sukelia adenozino trifosfato (ATP) trūkumus inkstuose ir gilus inkstų kraujotakos nepakankamumas, ypač išorinės šerdies srities. Oligurinė ŪIKN fazė prasideda per 24 valandas po hipoperfuzinio pažeidimo ir trunka iki 4 dienų. Inkstų funkcijai atsistatant, prasideda diurezės fazė, kai išskiriami didžiuliai kiekiai elektrolitų ir skysčių, dėl to įvyksta 25 proc. mirčių, susijusių su ŪIKN. Galutinė yra gijimo fazė, kuri gali trukti 3-12 mėnesių, kol inkstų funkcija stabilizuojasi. Poinkstinis ŪIFN Šį ŪIFN sukelia abipusė obstrukcija, tačiau gali sukelti vienpusė obstrukcija, jei kito inksto funkcija iki tol buvo sutrikusi. Prieš tai šiems pacientams dažnai būna skausmas ir hematurija, taip pat ir pilvo operacijų, akmenligės, piktybinių ligų ar radioterapijos anamnezė. ŪIFN gydymas Priklauso nuo ŪIFN priežasčių. Esant ŪIKN, kilpiniai diuretikai, manitolis ir dopamino infuzijos gali sumažinti inkstų pakenkimą, pagreitindami perėjimą iš oligurijos į diurezės fazę. Tikslas – optimalizuoti skysčių balansą, suderinant skysčių suvartojimą ir išskyrimą bei nejuntamą praradimą. Svarbu pakankamai aprūpinti energija, gaunama iš angliavandenių, o baltymų kiekius reikia riboti. Antrinės infekcijos žymiai prisideda prie mirtingumo, o erozinio gastrito (skrandžio gleivinės uždegimas) profilaktikai reikėtų skirti H2 receptorių antagonistų. Daugiausia klinikinių rūpesčių kelia hiperkalemija (kalio konc. ↑). Šį sutrikimą galima gydyti gliukozės ir insulino infuzijomis bei jonų mainų dervomis, tačiau šioje ir kitose specifinėse situacijose gali prireikti ir hemodializės, hemofiltracijos ar peritoninės dializės. Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas LIFN vadinamas inkstų pažeidimas, kai GFG sumažėja iki <60 ml/min. Ilgiau nei 3 mėnesiams. Dažniausia priežastis yra cukrinis diabetas. Klinikiniai simptomai yra įvairūs ir pažeidžia daugelį organizmo sistemų. Gydymas Gydymo tikslas yra progresavimo į terminalinę inkstų ligą atitolinimas ar sustabdymas, gydymą prižiūrėti turėtų gydytojas nefrologas. Reikėtų optimaliai kontroliuoti cukrinį diabetą. Anemiją geriausia gydyti rekombinantiniu žmogaus eritropoetinu. Dėl kraujo transfuzijų organizmas gali tapti jautrus antigenams, dėl to kyla pavojus galimam vėlesniam inksto transplantato išlikimui. Hipertenzija paspartina inkstų funkcijos praradimą ir turėtų būti tinkamai gydoma angiotenziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitoriais (ramipriliu). Naudinga riboti baltymo (iki 0,6 g/kg per parą), kalio (iki 40 mmol per parą), natrio ir skysčių kiekius. Acidozei gydyti gali reikėti skirti geriamųjų bikarbonatų, o inkstinė osteodistrofija gydoma, koreguojant hiperfosfatemiją ir hipokalcemiją. Koagulopatiją ir sutrikusią trombocitų funkciją galima gydyti šviežios kraujo plazmos transfuzijomis ir desmopresinu. Progresavimas į terminalinę inkstų ligą labiau tikėtinas pacientams, sergantiems cukriniu diabetu, širdies kraujagyslių ligomis bei menkos mitybos pacientams. Terminalinė inkstų liga Terminalinės inkstų ligos pradžią apibrėžti sunku, tačiau daugelis nefrologų sutaria dėl ribinio GFG sumažėjimo iki mažiau nei 15 ml/min. Ties šia riba konservatyvios gydymo priemonės nebėra efektyvios. Pasiekus šią stadiją, būtina pradėti pakaitinę inkstų terapiją hemodialize, peritonite dialize ar inkstų transplantacija. Dializės gali reikėti pacientams, kurių ligos stadija yra ankstyvesnė, jei yra nekontroliuojama hipertenzija, simptominė uremija, sunki hiperkalemija, skysčių perkrova, sunki koagulopatija, sunki acidozė ir neuropatija. Galutinis tikslas – inkstų transplantacija, užtikrinanti geriausią gyvenimo kokybę, tačiau dėl donorinių inkstų transplantacijai trūkumo kai kuriems pacientams visą gyvenimą atliekama dializė. Dializė ir transplantacija Hemodializė Hemodializei reikia prieigos prie kraujotakos, kuriai panaudojama kanalinė dviejų spindžių veninė kaniulė, periferinis šuntas tarp arterijos ir venos ar arterijos ir venos fistulė, esanti nedominuojančioje rankoje. Veninės kaniulės leidžia atlikti skubią hemodializę, tačiau periferinei fistulei reikia 4-6 savaičių sugijimo laikotarpio prieš pradedant ją naudoti. Visam procesui atlikti reikia dializės aparato, filtruojančio arterinį kraują per pusiau pralaidžią membraną ir grąžinančio išvalytą kraują į veninę kraujotaką. Hemodializė paprastai atliekama 3 kartus per savaitę, kiekvienas seansas trunka 4 valandas. Namie nereikia turėti jokių prietaisų, o atliekant hemodializę užtikrinama tinkama pacientų priežiūra, bet reikia reguliarių apsilankymų ligoninėje, nuolatinių kraujagyslinių dializės vietų ir adatos dūrio per kiekvieną seansą. Gali kilti kraujagyslių dializės vietų problemų, taip pat ir pusiausvyros sutrikimų, sukeltų dializės, hipotenzija (iki 50 proc. visų seansų), raumenų mėšlungis ir aritmijos. Įgyta cistinė inkstų liga vystosi 60-80 proc. hemodialize ilgiau nei 3 metus gydomų pacientų. Kraujo filtracija užtikrina greitesnį skysčių ir elektrolitų balanso atstatymą, nes šiuo būdu galima greitai prafiltruoti didelius skysčių tūrius. Ji dažnai naudojama esant neatidėliotinos pagalbos situacijoms, kai yra ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas, bet retai kada naudojama, esant terminalinei inkstų ligai. Peritoninė (pilvaplėvės) dializė Peritoninė dializė yra saugesnė už hemodializę ir sukelia mažiau komplikacijų, tačiau yra neskirtina pacientams, kuriems yra pilvaplėvės fibrozė, žarnų stomos, pilvo išvaržos, nutukimas, širdies vožtuvų protezai ir paveldima cistinė inkstų liga. Laparoskopiniu ar atviros operacijos būdu per pilvo sieną į pilvaplėvės ertmę įkišamas ilgalaikis kateteris, užtikrinantis patekimą į pilvaplėvės ertmę. Didelis pilvaplėvės paviršiaus plotas išnaudojamas apykaitos produktams filtruoti, suleidžiant dializės tirpalą į pilvaplėvės ertmę ir leidžiant jam ištekėti. Nuolatinė ambulatorinė peritorinė dializė atliekama visą parą, kiekvienam ciklui sunaudojama 1,5- 3 l dializato. Dializatas ištuštinamas keturis kartus per dieną ir rankiniu būdu pakeičiamas nauju tirpalu. Automatinė peritoninė dializė atliekama naktį, ją atlieka aparatas, pakeičiantis 8-12 l per 10 valandų, o dieną paliekantis 1-2 l pilvaplėvės ertmėje. Atliekant nuolatinę ambulatorinę

Lytinių ir šlapimo takų struktūra ir funkcijos Šlapimo takų anatomija Inkstai Makroskopinė struktūra Inkstai yra du pupelės formos organai esantys pilvo ertmėje, prigludę prie užpakalinės pilvo sienos (juosmens srityje) abipus stuburo. Dešinysis inkstas yra šiek tiek žemiau kairiojo; iš priekio juos dengia pilvo organai. Vienas inkstas sveria apie 120g, yra maždaug 10-12 cm ilgio, 6 cm pločio, 3-4 cm storio. Inkstus gaubia riebalinis audinys ir Geroto fascija, saugantys nuo sutrenkimo. Prie kiekvieno inksto viršutinio poliaus prigludęs kitas organas – antinkstis. Vidinis inkstų kraštas sudaro vartus su inkstų vena priekyje, už jos – arterija ir inkstų geldele užpakalyje. Inksto geldelė dalijasi į tris arba keturias pagrindines taureles, kurios savo ruožtu dalijasi į mažesnes taureles, o kiekvieną jų atitinka šerdinė piramidė. Mikroskopinė struktūra Funkcinis inksto vienetas yra nefronas. Inksto kamuolėlis (glomerulas) yra žievinėje inksto dalyje, kurią supa kamuolėlio (Bowman) kapsulė, o krauju aprūpina pluoštas kapiliarų, per kuriuos vyksta filtracija, ištekamųjų arteriolių šakelės taip pat krauju aprūpina inksto šerdį (vasa recta). Filtratas praeina per nefroną, šio proceso metu vyksta filtrato pokyčių, kol jis išskiriamas per surenkamuosius kanalėlius į didesnius surenkamuosius latakus (Bellini latakus). Toje vietoje, kur distalinė kiekvieno nefrono kanalėlio dalis yra netoli kamuolėlio (glomerulo), kanalėlio sienelė yra sustorėjusi ir sudaro tankiąją dėmę (macula densa), o aferentinių arteriolių sienelės yra hipertrofavusios ir suformuoja jukstaglomerulinį aparatą. Šlapimtakiai Makroskopinė struktūra Šlapimtakiai – tai raumeniniai vamzdžiai, kuriuose vyksta peristaltika. Jie priaugę prie užpakalinės pilvaplėvės sienos ir tęsiasi žemyn iki sėdmeninio dyglio lygio, tuomet pasuka į vidų ir įteka į šlapimo pūslę, vyrų praeina virš sėklinių pūslelių, o moterų žemiau gimdos arterijų ir plačiųjų raiščių. Ties paskutiniaisiais 2 cm įtekėjimo į šlapimo pūslę kryptis įstriža, dėl to nesusidaro vezikouterinis (šlapimo pūslės ir šlapimtakio) refliuksas (šlapimo užmetimas). Kraujotaka daugiausia yra segmentinė, tačiau ties apatine šlapimtakio dalimi ji silpnesnė. Inervacija gaunama iš inkstų, aortos ir pakrūtinio rezginių. Mikroskopinė struktūra Šlapimtakį sudaro išorinis adventicijos sluoksnis, lygieji raumenys ir pereinamojo epitelio gleivinė, kurią palaiko savoji membrana – lamina propria. Viršutinėje šlapimtakio dalyje išoriniai raumenys yra žiediniai, o vidinės skaidulos – įstrižinės, žemiau vyrauja išilginės skaidulos, ryškiausios ties šlapimo pūslės ir šlapimtakio jungtimi. Nors šlapimtakių sienelėse nėra ganglioninių ląstelių, autonominė inervacija yra gausi. Šlapimtakiai ir chirurgija Urologai šlapimtakio spindį paprastai pasiekia retrogatiškai, panaudodami lanksčius arba nelanksčius ureteroskopus. Jeigu reikia atviros operacijos, viršutinis šlapimtakio trečdalis pasiekiamas tokiu pat būdu, kaip ir inkstas, vidurinysis trečdalis per retroperitoninį (užpilvaplėvinį) tarpą, pjūviu praskyrus raumenis, o apatinis trečdalis, atlikus Pfannenstiel ar vidurio linijos pjūvį ir atidalijus viršutinę pūslės kojytę, kad geriau matytųsi šlapimtakis. Per pilvo operacijas šlapimtakį galima atskirti pagal peristaltiką, tiesiogiai stimuliuojant (vermikuliacija). Siauriausia šlapimtakio dalis- ties jungtimi su šlapimo pūsle. Šioje vietoje dažniausiai užstringa akmenys. Moterų šlapimtakis dažniausiai pažeidžiamas, atidalijant gimdos arterijas ties ta vieta, kur jos guli po plačiuoju raiščiu, ties šia vieta taip pat galima pajusti akmenį, tiriant per makštį. Šlapimo pūslė Makroskopinė struktūra Šlapimo pūslė guli priekinėje dubens dalyje, ji ribojasi su gaktikauliu ir dubens šoninėmis sienomis. Viršutinę jos dalį dengia pilvaplėvė, kuri priekyje palieka nepridengtą užgaktikaulinį tarpą (Retzius įdubą). Kraujotaka gaunama iš priekinės vidinės klubinės arterijos šakelės per viršutinę ir apatinę šlapimo pūslės arterijas. Inervacija gaunama iš dubens parasimpatinio (S2-S4) ir pakrūtinio (simpatinio) rezginių. Mikroskopinė struktūra Šlapimo pūslę sudaro lygiųjų raumenų tinklas (m. detrusor), išklotas pereinamuoju epiteliu. Ties šlapimo pūslės pagrindu yra trikampis (trigonum), kurį sudaro vidinė šlaplės anga ir dvi šlapimtakių angos. Vyrų šlapimo pūslės kaklelis sudaro atskirą rauką, tačiau moterų šlapimo pūslėje tokio rauko nėra. Šlapimo pūslė ir chirurgija Chirurginės šlapimo pūslės operacijos paprastai atliekamos per šlaplę, naudojant endoskopus. Retroperitoninė (užpilvaplėvinė) šlapimo pūslės padėtis leidžia ją iškelti iš dubens ir atlikti atviras operacijas arba atlikti perodinį (perkutaninį) kateterizavimą pro pjūvį apatinėje pilvo dalyje, nesiekiantį pilvaplėvės ertmės. Šlapimo pūslės plyšimas gali atsiverti ir į pilvaplėvės ertmę. Šlaplė Makroskopinė struktūra Vyrų šlaplė dalijama į prostatinę, membraninę, stormeninę ir kempinkūninę dalis, o varpos gale yra laivinė šlaplės duobė (fossa navicularis); kempinkūninę šlaplės dalį gaubia kempinkūnis. Priešinės liaukos maišinė atauga (utriculus) ir ejakuliaciniai latakai atsiveria prostatinės šlaplės dalies dugne, o membraninė šlaplės dalis yra distalinio rauko veikimo vieta. Šis raukas užtikrina normalų šlapimo sulaikymą ir yra sudarytas ir iš lygiųjų, ir iš skersaruožių raumenų. Mikroskopinė struktūra Šlaplę iki pat laivinės duobės iškloja pereinamasis epitelis, o šią duobę- plokščiasis epitelis. Daugybė mucininių gleives gaminančių liaukų atsiveria į moterškąją šlaplę ir vyriškosios šlaplės kempinkūninę dalį. Šlaplė ir chirurgija Paprastai šlaplė pasiekiama endoskopiškai, tačiau atviras operacijas galima atlikti per tiesioginius pjūvius tarpvietėje vyrams ir priekinėje makšties sienelėje moterims. Vyrų šlaplė gali būti sužeidžiama tiesioginės tarpvietės traumos metu, dėl kurios susiformuoja tipinė „drugelio“ formos hematoma. Inkstai Kiekviename inkste yra apie 1,5 milijono nefronų, didžioji jų dalis yra inksto paviršiuje, žievinėje dalyje; nedidelė nefronų dalis (jukstameduliniai arba šerdiniai) yra gilesniuose inksto sluoksniuose, jie svarbūs jonų koncentracijoms palaikyti. Pagrindinės inkstų funkcijos Filtravimas ir tūrio reguliavimas Jonų koncentracijų palaikymas Rūgščių ir šarmų pusiausvyra Galutinių apykaitos produktų šalinimas Endokrininės funkcijos Šlapimtakis Pagrindinė šlapimtakio funkcija – peristaltika. Peristaltika inicijuojama mažosiose taurelėse, kuriose esančios morfologiškai kitokios ląstelės veikia kaip ritmo vedliai. Kiekvieno ritmo vedlio iškrova vyksta paeiliui, tačiau tai ne visuomet sukelia susitraukimo bangą. Kai šlapimo srovė didesnė, didesnio ritmo vedlių skaičius inicijuoja susitraukimus, kai ši srovė labai stipri, veikia visi ritmo vedliai. Tuomet miogeninis inksto geldelės ir šlapimtakio susitraukimas sukelia smūginę bangą. Pirmoji smūginė banga susidaro pačioje inksto geldelėje, stipriai susitraukųs žiediniams raumenims ir atsipalaidavųs geldelės ir šlapimtakio jungčiai. Tuomet susitraukę išilginiai raumenys kilsteli šlapimtakį virš susiformavusio smūginės bangos, kuri juda žemyn. Peristaltika priklauso nuo šlapimtakio sienelių gabėjimo susiglausti; obstrukcija, infekcija, atoninis išsiplėtimas ir procedūros šlapimtakyje – visa tai sutrikdys sienelių susiglaudimą. Šlapimtakio sienelių susiglaudimas virš smūginės bangos apsaugo nuo atgalinio spaudimo, persiduodančio į surenkamąją inkstų sistemą, šlapimui tekant šlapimtakiu žemyn. Ties šlapimo pūsle išilginių raumenų susitraukimas padeda atverti šlapimtakio angą ir šlapimui nutekėti į pūslę. Šlapimtakio dalis, esanti šlapimo pūslės sienelėje, kartu su šlapimtakio sienelių susiglaudimu ir pūslėje esančio šlapimo „vožtuviniu“ efektu, neleidžia įvykti refliuksui ir šlapimui tekėti šlapimtakiu aukštyn. Šlapimo pūslė ir šlaplė Šlapimo pūslė ir šlaplė funkcionuoja kaip vienas vienetas, užtikrinantis šlapimo sukaupimą ir išliejimą, kontroliuojamą somatinių ir autonominių nervų su sudėtingais tarpusavio ryšiais, užtikrinančiais valingą šlapinimosi kontrolę. Jutiminiai nervai praeina daugiausia pro dubens parasimpatinius mazgus (S2-S4) ir

Ar dažnas orgazmas padeda vyrams išvengti vėžio? Orgazmas nėra tiesiog „gerai“ , tai iš tiesų gali būti GERAI mūsų sveikatai. Harvardo mokslininkų komanda neseniai paskelbė 30 metų trukusius tyrimų rezultatus, kurie parodė, jog vyrai, kurie patiria ejakuliaciją dažniau, turi mažesnę riziką susirgti prostatos vėžiu. Prostatos vėžys labiausiai yra paplitęs tarp JAV gyvenančių vyrų. Toli gražu tai nebuvo pirmoji mokslininkų grupė, kuri tyrė ir bandė įrodyti šį faktą. Per pastaruosius du dešimtmečius tyrimas po tyrimo davė tokias pačias išvadas ir atsakymus. Tačiau šis, vėliausiasis mokslininkų tyrimas, kuriame buvo stebimi vyrai ilgiau, negu kituose tyrimuose, galiausiai 100 proc. paneigė visas abejones. Orgazmas iš tikrųjų padeda išvengti prostatos vėžio. Kaip ir ką gi jie tyrė? Šie mokslininkai išanalizavo 31,925 JAV vyrų duomenis, kurie dalyvavo sveikatos tyrimuose, prasidėjusiuose 1986 metais. Tyrimai tęsiasi net dabar. Tiesą sakant, šie pasišventę vyrai yra  pasiruošę pildyti anketas ir ateinančiais metais. Tiriamieji vyrai (kurių amžius svyravo nuo 40-ies iki 70-ies), buvo paprašyti įvertinti vidutinį skaičių ejakuliacijų, kurias jie patyrė per mėnėsį, kai buvo 20-ies , 40-ies ir per pastaruosius metus. Vėliau, buvo apklausiama, ar nors vienam iš vyrų kada nors yra buvęs nustatytas prostatos vėžys. Jeigu taip, mokslininkai patvirtino tai, patikrinus medicininius įrašus. Ką gi mokslininkai pastebėjo ištyrę rezultatus? Prostatos vėžys diagnozuotas buvo rečiau tarp tų vyrų, kurių ejakuliacijų skaičius susumavus buvo dažnesnis (nesvarbu kurį dešimtmetį jie skaičiavo, ar 20-ies, ar 40-ies , ar šių metų). Būtų per drąsu teigti, jog ejakuliacija panaikina vėžio riziką. Bet galima tvirtinti, jog tai riziką sumažina. Pavyzdžiui, tarp vyrų, kurie ejakuliavo daugiau nei 13 kartų per mėnesį, pavojus, jog diagnozuotas prostatos vėžys buvo 25-28 procentų mažesnis nei vyrų, kurie ejakuliavo tik nuo keturių iki septynių kartų per mėnesį . Taip pat norėčiau paminėti, kad net tiems, kuriems ir buvo nustatytas vėžys, jo forma buvo daug lengvesnė. Bet argi orgazmas yra tas tikrasis raktas? Ar prostatos vėžiui įtakos nedaro tiesiog skirtingas gyvenimo būdas? Pavyzdžiui, svorio skirtumas, mankštos, alkoholio vartojimas? Mokslininkai ištyrė, kad net susumavus šiuos visus skirtumus (tiek gyvenimo būdą, tiek aktyvumą), ejakuliacija lėmė rezultatus. Kitaip sakant, ejakuliacija „laimėjo“ visas apklausas ir tyrimus. Ko mes vis dar nežinome? Nors šis tyrimas ir gali turėti trūkumų, bet jam nėra jokių apribojimų. Mes tai galime tirti ir tirti, kol rasime šimtaprocentinį atsakymą. Tai yra stebimasis tyrimas, kuris, deja, neparodo priežasties ir poveikio. Nors gauti svarūs  įrodymai tarp dažnos ejakuliacijos ir mažesnės prostatos vėžio rizikos, vis dar negalima to galutinai patvirtinti. Tyrėjai nesidomėjo, kokiu būtų tie orgazmai buvo pasiekti – ar jie atsirado lytinio akto būtų, ar masturbacija. Ar abu būdai (tiek masturbacija, tiek lytinis aktas) padeda kovoti prieš prostatos vėžį, reikėtų dar kelių metų tyrimų tam atsakyti.  Kodėl? Sekantis klausimas yra toks: jei tai tiesa, kad dažni orgazmai sumažina besivystančią prostatos vėžio tikimybę , kaip mums tai paaiškinti, kodėl ? Populiariausias atsakymas yra – prostatos stazės hipotezė. Prostata gamina didžiąją dalį skysčio , kuris sudaro spermą. Esmė  yra ta, kad ten jis gali būti per daug susikaupęs ir tam tikri jo komponentai gali sukelti  kancerogeninį pavojų. Kitaip tariant , vaikinai, kurie ejakuliavo anksti ir dažnai gali būti ” nuleido pro vamzdžius ” potencialių vėžį sukeliančias išskyras ,iki kol jos galėjo sukelti problemų.Ar idėja patirti daugiau orgazmų yra gera?Tai gali būti labai gerai . Nors negalima pasakyti, kad ejakuliacija tikrai  apsisaugos mus nuo prostatos vėžio, tačiau įrodymų svoris rodo, kad dažnas orgazmas jūsų sveikatai tikrai labiau padės, negu pakenks. Jeigu turite daugiau klausimų – registruokitės konsultacijai jau dabar. Jūsų Urologas / Seksologas Kaune – Ramūnas Kerpauskas NAUJAUSI ĮRAŠAI All Posts Blog Ar dažnas orgazmas padeda vyrams išvengti vėžio? Paciento klausimas seksologui 1 Urologo R.Kerpausko interviu 15min.lt Prostatos vėžys (buvęs interviu „Kauno dienoje“) UROLOGAS KAUNE RAMŪNAS KERPAUSKAS REGISTRACIJA

Paciento klausimas seksologui 1 Paciento klausimas seksologui: Noriu daugiau sekso negu mano vyras. Kaip turėčiau elgtis? Šioje rubrikoje atsakau į žmonių atsiųstus klausimus apie seksą, meilę ir santykius. Šios savaitės klausimą atsiuntė skaitytoja moteris, kuri nėra patenkinta savo ir vyro seksualinių santykių kiekiu bei forma. „Esame susituokę 11 metų. Mums gera kartu, tačiau mūsų seksualinis užsidegimas, ko aš noriu, kaip ir kaip dažnai noriu- nesutampa. Pasikalbėjimas su juo nepadeda. Esu nusivylusi. Masturbuojuosi, bet nejaučiu pasitenkinimo. Kaip turėčiau elgtis?“ Atsakymas pacientui Dėkoju už klausimą. Jūsų patiriamus išgyvenimus seksologai vadina „seksualinių norų nesutapimu“- situacija, kurioje sutuoktiniai ar partneriai pirmenybę teikia skirtingoms sekso formoms ir kiekiams. Iš tikrųjų, tai neįtikėtinai dažna problema. Pavyzdžiui, neseniai Didžiojoje Britanijoje atliktame tyrime, 27,4% moterų teigė, kad jų seksualiniai norai nesutampa. Heteroseksualiuose santykiuose dažniausiai moteris yra ta, kuriai sekso reikia mažiau, tačiau kartais (kaip kad  Jūsų atveju), moteris yra ta, kuriai sekso reikia daugiau. Žinoma, seksualiniai norai gali nesutapti ir vienos lyties žmonių santykiuose. Taigi, mes nekalbėsime apie lyties problemas- tai santykių problema. Prieš kažką darydama, pamąstykite ar tai naujai atsiradusi problema ar visuomet taip buvo. Jeigu tai nauja problema (jo susidomėjimas seksu laikui bėgant sumažėjo), gali būti, kad kalbame apie medicinines ar psichologines priežastis (sveikatos problemos, stresas). Pavyzdžiui, heteroseksualiose porose, vyrų susidomėjimas seksu sumažėja dėl seksualinių problemų, tokių kaip erekcijos sutrikimai ar priešlaikinė ejakuliacija. Taigi, jeigu jo seksualinis susidomėjimas krito dėl to, kai kuriais atvejais padeda medicininis gydymas. Palyginimui, jeigu ši problema nuolat vyravo Jūsų santykiuose, tuomet esame susidūrę su visiškai skirtinga problema ir jai gali prireikti kitokio sprendimo būdo. Viena iš galimybių būtų išbandyti savipagalbos strategijas. Naujame tyrime, kuris buvo publikuotas „Journal of Sexual Medicine“, moterys, turinčios ilgalaikius santykius, buvo paklaustos, kokias strategijas taiko, kai jų ir partnerio seksualiniai norai nebesutampa ir kaip sėkmingai tai veikia. Dažniausiai naudojama strategija buvo pasikalbėjimas su partneriu ir daugeliui moterų padėjo. Viena moteris apie pasikalbėjimą su vyru teigė: „atskyrėme mūsų seksualinio gyvenimo lūkesčius nuo kiekvieno atskirai, išmokome vertinti vienas kitą, gerbti vienas kito skirtumus- neteisti vienas kito dėl jų.“ Sakysite, kad kalbėjimas Jums nepadėjo, na tai ir nebuvo universaliai efektyviausias būdas šioje situacijoje. Ką dar galėtumėte padaryti? Kitos moterims šiek tiek padėjusios strategijos buvo: sekso dienų tvarkaraščiai, vėlyvi pasimatymai ir tiesiog dažniau miegoti apsikabinus vienas kitą. Deja, daugelis moterų, išbandžiusių savipagalbos strategijas teigė, kad jos padeda tik laikinai ir iki tam tikro laipsnio. Taigi, jeigu nė vienas iš šių būdų Jums neveikia, geriausia Jūsų porai būtų pasikonsultuoti su seksologu. Jam suteiksite daugiau informacijos apie problemą,savo partnerį, Jūsų santykius ir jis atsižvelgęs į šiuos dalykus galės paskirti konkrečiai Jūsų atvejui skirtus sprendimo būdus. Turėkite omenyje, kad seksualinių norų nesutapimas ne visada reiškia santykių pabaigą ar kad nieko nebegalima pakeisti. Taip pat, jeigu nuspręsite apsilankyti pas seksologą, rekomenduočiau tai daryti kartu su partneriu, nes tik taip galėsite efektyviausiu ir greičiausiu būdu išsiaiškinti bei išspręsti problemą. Lauksime daugiau klausimų, kuriuos galite užduoti seksologui Ramūnui Kerpauskui. Naujausi straipsniai All Posts Blog Paciento klausimas seksologui 1 Ar dažnas orgazmas padeda vyrams išvengti vėžio? Lytinių ir šlapimo takų struktūra ir funkcijos Prostatos vėžys (buvęs interviu „Kauno dienoje“) Urologo R.Kerpausko interviu 15min.lt Registruokitės konsultacijai Sekite naujienas Facebook Instagram Edit Template

Urologo R.Kerpausko interviu 15min.lt Seksas ir sveikata – ar galima dėti lygybės ženklą? Meilės žaidimus žmonės propaguoja dar nuo „Kamasutros“ laikų. Tačiau kad seksas gali ir gydyti, susigriebta ne taip ir seniai. Kai tai pradėta tirti nuodugniau, pasipylė kūniškus malonumus giriantys mokslininkų straipsniai. Nuo galvos skausmo, nuo kraujagyslių problemų, nuo depresijos – susidaro įspūdis, kad lytiniai santykiai gali padėti išspręsti daugybę sveikatos problemų. Tuo tarpu vyrams, kurių ir taip neapkaltinsi abejingumu seksui, egzistuoja dar viena svari priežastis juo užsiimti. Ilgą laiką stebėję ir tikrinę stipriosios lyties atstovų sveikatą, mokslininkai padarė išvadą, jog vyrams, kurie mylisi ne rečiau kaip tris kartus per savaitę, ženkliai sumažėja rizika susirgti prostatos ligomis. Prostata – organas, kurio tikrąją svarbą žino nedaugelis Prostatą daug kas sieja vien su šlapinimosi sistemos sutrikimais, tačiau šio organo reikšmė – gerokai didesnė. Prostata – tai viena iš vyriškų lytinių liaukų. Maždaug graikinio riešuto dydžio organas slepiasi po šlapimo pūsle ir gaubia šlapimo kanalą. Prostata išskiria sekretą – gleivingą skystį, kuris yra svarbi spermos sudedamoji dalis. Sekretas padeda įvykus orgazmui sėklai keliauti link tikslo ir apsaugo spermatozoidus nuo žuvimo, staiga pasikeitus aplinkai. Prostata taip pat gamina vyriškam organizmui svarbias medžiagas, vadinamas prostaglandinais. Šios medžiagos turi įtakos erekcijai, spermatozoidų gyvybingumui ir aktyvumui, parūpina medžiagų, kad vyro sperma būtų pilnavertė. Jeigu šių medžiagų trūksta, sutrinka visas vyriškumo „varikliukas“. Gera savijauta ir girgždanti lova – susiję Nenuostabu, kad viskas mūsų organizme susiję – sveika prostata prisideda prie kokybiškų lytinių santykių, o pastarieji – prie prostatos gerovės. Reguliarūs lytiniai santykiai gali padėti užkirsti kelią vienai dažniausiai pasitaikančių prostatos ligų – prostatitui (prostatos uždegimui), kurį gali lemti daugybė priežasčių – nuo maudynių lediniame vandenyje iki „pasigautos“ infekcijos. Sekso metu iš prostatos išbėga joje susikaupęs sekretas, taip ją pravalydamas ir neleisdamas apsigyventi ligai. „Dirbantis organas yra sveikas organas. Prostata prisideda prie spermos gamybos, tad kai lytiniai santykiai yra reguliarūs, ji dirba, išsivalo. Tačiau svarbu, kad santykiai būtų reguliarūs. Jei jie yra tokie „pripuolamieji“, kai kelis mėnesius nesimylima, o po to bandoma atsigriebti per vieną savaitgalį, tai nėra labai naudinga“, – sako urologas Ramūnas Kerpauskas. O ką daryti, jei mylėtis nesinori ar neišeina dėl nuovargio ar streso? Daugeliu atvejų gali padėti suplanuotas romantiškas vakaras su mylimu žmogumi, ar paprasčiausias aplinkos pakeitimas. Nereiktų numoti ranka ir į gamtos siūlomą pagalbą. Kai kurie maisto produktai sutartinai laikomi afrodiziakais, taip pat egzistuoja augalų, tokių kaip gulsčioji ragužė (lot. Tribulus terrestris), kuri nuo seno vartojama norint palaikyti gerą lytinę funkciją ir lytinį potraukį. Ignoruoti negalima Nuo 45 metų amžiaus vyrams didėja rizika susidurti su kita prostatos problema – prostatos hiperplazija, kai ši liauka padidėja ir pradeda spausti šlapimo takus. „Tai lemia prastesnį šlapinimąsi, blogesnę fizinę ir psichologinę savijautą. Nors prostata neturi tiesioginės įtakos erekcijai ar lytiniam potraukiui, jos problemos gali lemti vyro nenorą užsiimti lytiniais santykiais“, – teigia R. Kerpauskas. Suprantama, atsisakyti lytinių santykių – prasta išeitis, jau vien dėl anksčiau šiame straipsnyje išvardytų priežasčių. Pastebėjus pirmuosius šlapinimosi sutrikimo simptomus, reikia ne gėdytis ar ignoruoti problemą, o ieškoti jos sprendimo. Dar senovės Šiaurės Amerikos indėnai prostatos sveikatai išsaugoti naudojo specifinį augalą – gulsčiąją serenoją (lot. Serenoa repens). Tikėta, kad šio augalo vaisiai ir iš jo lapų verdama arbata gali tarsi ranka nuimti vyriškumo problemas. Šio augalo naudą jau ne tikėjimu, o išsamiais klinikiniais tyrimais įrodė ir šiuolaikiniai mokslininkai. Patarimas pabaigai: natūralių medžiagų ar supratingos partnerės paskatinti dažniau užsukite į lovą – jums padėkos ne tik prostata, bet ir visas organizmas. http://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/sveikata/seksas-ir-sveikata-ar-galima-deti-lygybes-zenkla-1028-720968  NAUJAUSI ĮRAŠAI All Posts Blog Urologo R.Kerpausko interviu 15min.lt Prostatos vėžys (buvęs interviu „Kauno dienoje“) UROLOGAS KAUNE Ramūnas Kerpauskas yra Urologas, Seksologas ir konsultuoja Kaune. R. Kerpauskas pacientus priima „Andromeda klinikoje”. REGISTRACIJA

Prostatos vėžys (buvęs interviu „Kauno dienoje“) Kodėl, jūsų nuomone, prostatos vėžys yra dažniausia vyrų onkologinė liga ir ką patartumėte besirūpinantiems savo sveikata, kad šios ligos išvengtų? Prostatos vėžys yra su amžiumi susijusi liga. Išsivysčiusiose šalyse , ilgėjant vyrų gyvenimo trukmei, daugėja ir prostatos vėžio atvejų. Apie 70% vyrų virš 80m galima rasti prostatos vėžį, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad šie vyrai mirs nuo šios ligos. Prostatos vėžio nustatymo augimą lėmė PSA  tyrimo atsiradimas. Jis yra labai geras ir pigus įrankis prostatos vėžio įtarimui nustatyti ir , ypač, stebėti pacientus po gydymo. Tačiau su jo atsiradimu Pasaulyje nustatoma ir labai daug kliniškai nereikšmingo prostatos vėžio ( nuo kurio vyrui numirti gyvenimo eigoje nelemta). Todėl šiuo metu urologams svarbiausia išaiškinti ir gydyti agresyvų prostatos vėžį. Deja, bet nors vėžio Lietuvoje nustatoma vis daugiau , sergamumą  sekasi sumažinti, tačiau mirštamumas nuo šios ligos mažėja nedaug. Šiuo metu Europos urologų gairėse rekomenduojama PSA atlikimą aptarti su urologu asmeniškai. Kad išvengti  kartais bereikalingo gydymo. Ar tiesa, kad prostatos vėžį sukelia gausus alaus vartojimas ir reti lytiniai santykiai? Alaus ir vyno vartojimas nedidina prostatos vėžio rizikos, tačiau yra mokslinių tyrimų rodančių, kad tai daro stiprūs alkoholiniai gėrimai. Yra studujų rodančių , kad vyrai, turintys dažnesnius lytinius santykius (daugiau 5k/ sav) ,lyginant su vyrais, turinčiais 1-2k/ sav ., prostatos vėžiu serga rečiau apie 30 proc. Kiekvienas organas turi „dirbti“. Ar erekcijos sutrikimai ir šlapimo nelaikymas yra labai dažnos komplikacijos po radikalaus prostatos vėžio gydymo? Šlapimo nelaikymas po radikalaus operacinio prostatos vėžio gydymo pasireškia 4-8 proc pacientų, nežymus  dalinis (fizinio krūvio metu) šlapimo nelaikymas  būna dažniau. Erekcijos sutrikimai po radikalaus operacinio prostatos vėžio gydymo yra žymiai dažnesni: nuo 25 iki 75proc., priklausomai nuo operuojamo vėžio stadijos ir galimybės operacijos metu išsaugoti už erekciją atsakingus nervus  ( tai įmanoma , kai vėžys yra I-II stadijos). Kiek kainuoja pošlapliniai raiščiai? Ar dabar vyrai juos perkasi patys? Ar jau numatoma kompensuoti? Vyrams tinkami pošlapliniai raiščiai ( tinkleliai) šlapimo nelaikymui gydyti kainuoja apie 1500Eur. Pacientai šias priemones priversti pirkti patys, nes jos nekompensuojamos. Lietuvos urologų draugija ir Prostatos vėžiu sergančiu pacientų draugija jau seniai stengiasi , kad ši problema būtų išspręsta. Prostatos vėžiui gydyti dažniau, nei operaciniai metodai, taikoma spindulinė ir chemoterapija? Pagal ką parenkamas metodas? Prostatos vėžio radikalus gydymas ( kai vėžys neišplitęs už prostatos ribų) skirstomas į operacinį (pašalinama visa prostata su joje esančia liga) ir spindulinį. Esant išplitusiam  vėžiui ar ligos atsinaujinimui, taikoma hormonoterapija. Chemoterapija taikoma , kai visi ankstesni gydymo metodai neveiksmingi. Ar erekcijos sutrikimai yra pašalinami, ar vyrai lieka lytiškai nepajėgūs po vėžio gydymo? Erekcijos sutrikimus bandoma įveikti erekciją skatinančiais vaistais. Tačiau , jei operacijos metu nepavyksta išsaugoti už tai atsakingų nervų,- erekcija neatsitato. Urologai nėra vien vyrų gydytojai? Dėl kokių problemų į urologus kreipiasi moterys? Urologai gydo ir kitų šlapimo sistemos organų onkologinius susirgimus, kurias serga ir moterys ( inkstų , šlapimo pūslė vėžys) ,  šlapimo takų aklmenligę, uždeginimes ligas.  Urologai gydo ir moterų šlapimo nelaikymą. Tai – priešpaskutinis Jūsų trukdymas. Kai gausiu jūsų atsakymus, galėsiu atsiųsti parengtą interviu prieš spausdinant. Rašinį spausdinsiu 13 d., todėl labai prašau atsakymų artimiausiu metu. O gal Jums patogiau atsakyti telefonu? Beje, jei prostatos vėžį provokuoja kai kurie maisto produktai ir gėrimai, gal patartumėte, ko vengti per didžiąsias metų šventes, kai stalai bus nukrauti valgiais ir gėrimais? Trumpalaikis valgymo įpročių pakeitimas (net ir į blogą pusę)  švenčių metu  poveikio prostatos vėžio atsiradimui ar išnykimui tikrai nepadarys. Tai lėtinė liga. Reikia stengtis gyventi sveikai visus metus ( vengti žalingų įpročių, mankštintis, būti daugiau gryname ore, daugiau valgyti daržovių (pomidorų),  „baltos „ žuvies, sojos produktų) NAUJAUSI ĮRAŠAI All Posts Blog Urologo R.Kerpausko interviu 15min.lt Prostatos vėžys (buvęs interviu „Kauno dienoje“) UROLOGAS KAUNE RAMŪNAS KERPAUSKAS REGISTRACIJA